|
|
Tikra, nepaaiškinama žodžiais šiluma krūtinėj, išvydus vėjo banguojamą didžiulę trispalvę, nuo jaudulio sudrėkę delnai, iš jų kone slystanti šiaudinė skrybėlė, pasiruošus Kepurinės nusilenkimui, juodos duonos kvapas ir jūs kaip ąžuolai savo gintarinėje jachtoje... Tada pajutau esanti kažko didesnio nei savęs mažutėlės dalis, į galvą ima lįsti įvairiausi momentai iš kasdieninio mano studentiško gyvenimo Karolinskos medicinos universitete – kai pora kursiokų, išmokusių keletą lietuviškų žodžių, akimirksniu tampa kone geriausiais draugais, kai laboratorijos darbuotojui, pasiteiravusiam, kokia ten mes kalba kalbame Lietuvoje (be rusų), tenka išklausyti gero pusvalandžio ilgumo paaiškinimą apie lietuvių kalbos kilmę, baltų kalbų grupę, sąsajas su lotynų kalba...jos turtingumą, skambumą, dainingumą, dvibalsių vartojimą... Tokie pasakojimai nėra itin populiarūs ar dažni dvidešimtmečių tarpe ir todėl pati kartais stebiuosi, kas per laukinis žvėrelis manyje pabunda, kai išgirstu neišmanėlius nepagarbiai kalbant apie mano gimtinę, mūsų kalbą, papročius, tradicijas...
Ačiū, kad jus priminėt man ir viso pasaulio lietuviams savo jūrų žygyje, kad mes turime kuo didžiuotis, kad esame ne vieni, kad esame tvirti ir gabūs žmonės iš mažutės Lietuvos, bet su dideliais tikslais ir atkaklumu juos įgyvendinant. Tai pavyzdys ir įkvėpimas mums, jauniems ir nepatyrusiems, priminimas, kad esame iš drąsiųjų šalies ir kad mūsų pirmosios topų vietos kurse ar grupėje užsienio universitetuose nėra atsitiktinumas.
Ačiū, kad priėmėt į savo laivą, buvo super įdomu stebėti nuostabią jachtą, net nesijaučiau verta tos garbės... Dėkui už rūpestį, fantastiškus makaronus su padažu, kosmonautišką aprangą, kuri neleido sušalti, saulės akinius ir kremą nuo saulės. Supratau, jog pasiilgstu vyriško lietuviško įpročio ištiesti merginai ranką ir padėti, nesvarbu, kur bebūtume, sausumoje ar vandenyse... Niekad nepamiršiu šios vasaros dienos legendiniame “Ambersail”, apie kurią dar vis truputį primena vėjo ir saulės nugairinta oda. Tiesa, visą vakarą, vos tik pargrįžus suposi, liūliavo akyse ir visame kūne, tarsi vis dar plaukčiau vandeniu (čia tikriausiai mano vestibuliarinis aparatas nesugebėjo taip greit pakeisti kurso).
...Et, linkiu jums draugiškos jūros, vėjy tvirtai virpančių burių, tariu: “Sudie, iki pasimatymo, lietuviai!”
Su meile ir pagarba
Eglė iš Stokholmo
