|
|
Svarstydamas, kaip tuos žmones galima būtų apibendrinti, vis labiau linkau prie to, kad mūsų komandą visai teisėtai galima pavadinti įgula iš didžiosios L. Kad ir tai, jog kapitonas Tamkvaitis ir projekto siela Linkus yra abu Linai. Ir jiedu nėra vieninteliai Linai iš mūsų dvyliktuko. Galima imti ir kitu lygiu: mūsų Odisėjos šūkis yra “Vienas vardas - Lietuva” ir šita didžioji L irgi komandą apjungia. Šiais visuotinio skubėjimo ir egoistiško vartotojiškumo laikais žodis patriotizmas, deja, mūsuose yra tapęs vos ne savotiška pajuoka – dažnas gūžteli pečiais ar šypteli, paklaustas, ar myli Tėvynę. Gaivus netikėtumas – kalbėdamiesi ne su vienu apie buriavimą, apie “Tūkstantmečio odisėją” vis grįžtame prie klausimų: “Kas man yra Lietuva, kodėl ja didžiuojuosi?” ir matau, kad ta tema nėra vien tušti pasikeitimai nuomonėmis, kaip tai kartais būna, bendraujant su žmonėmis.
Šiek tiek apie tuos įgulos narius, su kuriais jau spėjau susipažinti, apie įvairiausių profesijų žmones, siejamus aistros buriuoti.
Gydytojas Darius Jauniškis – galima sakyti, kompanijos siela. Vienas iš tų žmonių, kurie kiekvienam gyvenimo atvejui ir situacijai moka (ir visada prisimena!) po keletą ar net keliolika anekdotų. Buriuoja nuo berods trečio studijų kurso, jį į šią sritį atsivedė sesuo, tiksliau jos vyras – irgi mūsų komandos narys Vygis. Pradėjęs buriuoti Trakų ežeruose, po truputį perkandęs pašalaičiui iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuvokiamą buriavimo terminiją (tas pašalaitis – kad ir aš), Darius kuo toliau tuo labiau užsikrėtė buriavimo liga ir dabar jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be jachtų ir burių. Įtariu, kad ir savo atžalas nuo mažų dienų pratins prie to bangų sūpavimo, kuris vėlgi tam pačiam pašalaičiui gali kartais pasirodyti baugokas...
Kapitono Lino Tamkvaičio tėvas gyveno Klaipėdoje, Kuršmarėse ir užsikabino už buriavimo. Užsikabino taip, kad nuo pat jaunystės įtraukė į šį sportą ir tris sūnus. Taip išgarsėjo buriuotojų Tamkvaičių pavardė, taip dabar jau peržengė ir dar vienos kartos ribas, o Linas Tamkvaitis dabar yra vienas teisėtai pripažįstamų šios srities žinovų Lietuvoje, Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius.
Nenuostabu, kad jauniausias Tamkvaitis – Kajus jachtose ir laivuose turbūt net ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės. Kolegos sako, kad jau nuo mažumės išmoko pajusti vėją, mažiausius jo pasikeitimus ir kitus niuansus. Šešetą metų prasimokęs Danijos karališkųjų jūrų pajėgų akademijoje ir norėjęs pasirinkti NATO jūrų karininko profesiją, vis dėlto Kajus – bent kol kas – su šiuo amatu savo ateities nesieja. Tačiau laivai – jo stichija ir tuo viskas pasakyta: ilgus mėnesius jis plaukioja kaip krovininių laivų įgulų narys, o grįžęs iš tolimų plaukiojimų, dažniausia vyksta keliauti savo malonumui į atokiausius pasaulio kampelius. Bet niekada neužmiršta tarpuose tarp savo kelionių bent kelioms savaitėms apsistoti ir gimtojoje Lietuvoje.
Dar vienas tėvo ir sūnaus duetas mūsų įguloje – Algis ir Tadas Žižiai. Vėlgi, buriavimą Algis pasirinko ne be tėvuko – nutrūktgalvio keliautojo, aprašiusio savo keliones, o prieš keletą metų apvažiavusio Amerikas ir Afriką dviračiu, sukorusio tada aštuoniolika tūkstančių kilometrų, įtakos. Tiesa, jis sako, kad buriavimu jį sudomino draugai penktoje klasėje ir nuo tada šia liga ir serga. Savo ruožtu, Tadas galima sakyti užaugo tarp burių ir labai nori per šią kelionę pavairuoti “Ambersail”. Ar kapitonas leis šiam norui išsipildyti, pamatysime jau netrukus.
Dalius Norkūnas
VIII įgulos narys
Šiek tiek apie tuos įgulos narius, su kuriais jau spėjau susipažinti, apie įvairiausių profesijų žmones, siejamus aistros buriuoti.
Gydytojas Darius Jauniškis – galima sakyti, kompanijos siela. Vienas iš tų žmonių, kurie kiekvienam gyvenimo atvejui ir situacijai moka (ir visada prisimena!) po keletą ar net keliolika anekdotų. Buriuoja nuo berods trečio studijų kurso, jį į šią sritį atsivedė sesuo, tiksliau jos vyras – irgi mūsų komandos narys Vygis. Pradėjęs buriuoti Trakų ežeruose, po truputį perkandęs pašalaičiui iš pirmo žvilgsnio visiškai nesuvokiamą buriavimo terminiją (tas pašalaitis – kad ir aš), Darius kuo toliau tuo labiau užsikrėtė buriavimo liga ir dabar jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be jachtų ir burių. Įtariu, kad ir savo atžalas nuo mažų dienų pratins prie to bangų sūpavimo, kuris vėlgi tam pačiam pašalaičiui gali kartais pasirodyti baugokas...
Kapitono Lino Tamkvaičio tėvas gyveno Klaipėdoje, Kuršmarėse ir užsikabino už buriavimo. Užsikabino taip, kad nuo pat jaunystės įtraukė į šį sportą ir tris sūnus. Taip išgarsėjo buriuotojų Tamkvaičių pavardė, taip dabar jau peržengė ir dar vienos kartos ribas, o Linas Tamkvaitis dabar yra vienas teisėtai pripažįstamų šios srities žinovų Lietuvoje, Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinis sekretorius.
Nenuostabu, kad jauniausias Tamkvaitis – Kajus jachtose ir laivuose turbūt net ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės. Kolegos sako, kad jau nuo mažumės išmoko pajusti vėją, mažiausius jo pasikeitimus ir kitus niuansus. Šešetą metų prasimokęs Danijos karališkųjų jūrų pajėgų akademijoje ir norėjęs pasirinkti NATO jūrų karininko profesiją, vis dėlto Kajus – bent kol kas – su šiuo amatu savo ateities nesieja. Tačiau laivai – jo stichija ir tuo viskas pasakyta: ilgus mėnesius jis plaukioja kaip krovininių laivų įgulų narys, o grįžęs iš tolimų plaukiojimų, dažniausia vyksta keliauti savo malonumui į atokiausius pasaulio kampelius. Bet niekada neužmiršta tarpuose tarp savo kelionių bent kelioms savaitėms apsistoti ir gimtojoje Lietuvoje.
Dar vienas tėvo ir sūnaus duetas mūsų įguloje – Algis ir Tadas Žižiai. Vėlgi, buriavimą Algis pasirinko ne be tėvuko – nutrūktgalvio keliautojo, aprašiusio savo keliones, o prieš keletą metų apvažiavusio Amerikas ir Afriką dviračiu, sukorusio tada aštuoniolika tūkstančių kilometrų, įtakos. Tiesa, jis sako, kad buriavimu jį sudomino draugai penktoje klasėje ir nuo tada šia liga ir serga. Savo ruožtu, Tadas galima sakyti užaugo tarp burių ir labai nori per šią kelionę pavairuoti “Ambersail”. Ar kapitonas leis šiam norui išsipildyti, pamatysime jau netrukus.
Dalius Norkūnas
VIII įgulos narys
