|
|||
Paulius Kovas atvirai sako: savo gyvenimo be jūros jis neįsivaizduoja.
Šiam azartiškam pomėgiui jis skiria visą laisvalaikį ir net sako, jog eilinių atostogų jau nepakanka. Šiemet ant vandens praleidęs jau du mėnesius, dabar jis priverstas išeiti nemokamų atostogų dar dviems. „Nuo pat studijų laikų taip: žiemą — kalnai, vasarą — vanduo. Užtat iki šiol dykumos nesu matęs“.
Apie savo pirmąjį vandens žygį Paulius nieko negali papasakoti. Abu jo tėvai yra buriuotojai. Tėtis Jurgis — dešimtkart Lietuvos buriavimo čempionas. „Kai paklausdavau tėčio, nuo kada jie mane imdavę į jachtą, jis tik atsakydavo: „Plius devyni mėnesiai“, — šmaikštauja šeimos tradicijas tęsiantis sūnus. Buriuoti moka ir abu Pauliaus sūnūs — 23-ejų Jurgis ir aštuoniolikmetis Petras, tik dar nežinia, ar jūra taps ir jų aistra.
Neįkainojamos darbo patirties Paulius įgijo dar moksleivis. Kai jam tėtis atidavė savo medinį laivą, abu su suolo draugu Tomu jame leisdavo ištisas dienas taisydami skyles, glaistydami nelygumus, lakuodami medines konstrukcijas. O paskui porą savaičių smagiai plaukiodavo po Kauno marias. „Ten gavau darbo su įvairiais įrankiais pamokų. Ir dabar visus darbus savo laive su malonumu nudirbu pats. Specialistus kviečiu tik tada, kai reikia įlįsti į laivo elektroniką ar variklį“, — dėsto buriuotojas.
Patyręs buriuotojas tikina, jog norint buriuoti nereikia būti apdovanotam ypatingomis savybėmis. Šaltumą, valingumą, užsispyrimą, bene dažniausiai buriuotojams priskiriamas savybes, gali išsiugdyti jūroje.
„Buriuotojas, kaip ir alpinistas ar pilotas, yra priklausomas nuo gamtos kaprizų. Jis privalo iš anksto numatyti tolesnius veiksmus, apsvarstyti kelis variantus, kad pasirinktų tinkamiausią. Tai yra svarbiausia. Juk su juo dar yra įgula, už kurios saugumą, sveikatą, vidinį psichologinį komfortą atsakai. Šiuos žingsnius visuomet lydi įtampa ir dvejonės. Tačiau veide neturi būti jokių panikos žymių. Tokie žygiai yra nereali savikontrolė ir kolektyvo valdymo auklėjamoji priemonė. Patirties, kurią įgyji išplaukęs į jūrą, negausi jokiuose kursuose ar specialiuose mokymuose. Tai labai praverčia ir vadovaujamame darbe. Todėl visiems vadovams stichijoje įgytos pamokos išeitų tik į naudą“, — patikina P.Kovas.
„Aš dalyvausiu dviejuose “Tūkstantmečio odisėjos” etapuose. Trečiajame — iš Keiptauno į Adelaidę, kuris prasidės lapkričio 20 dieną. Jame dalyvausiu kaip įgulos narys — būsiu atsakingas už maistą. Tai pats ilgiausias žygio etapas — beveik šeši tūkst. Jūrmylių. Tikslą be jokio sustojimo turėsime pasiekti per 25 paras. Tad teks iš anksto numatyti, kad plaukimo metu nepritrūktų maisto atsargų. Paskutiniajame — vienuoliktajame — etape vadovausiu laivo įgulai. Man teks jachtą plukdyti iš Londono į Klaipėdą“, — apie savo indėlį į „Tūkstantmečio odisėją“ pasakoja jos dalyvis.
Apie savo pirmąjį vandens žygį Paulius nieko negali papasakoti. Abu jo tėvai yra buriuotojai. Tėtis Jurgis — dešimtkart Lietuvos buriavimo čempionas. „Kai paklausdavau tėčio, nuo kada jie mane imdavę į jachtą, jis tik atsakydavo: „Plius devyni mėnesiai“, — šmaikštauja šeimos tradicijas tęsiantis sūnus. Buriuoti moka ir abu Pauliaus sūnūs — 23-ejų Jurgis ir aštuoniolikmetis Petras, tik dar nežinia, ar jūra taps ir jų aistra.
Neįkainojamos darbo patirties Paulius įgijo dar moksleivis. Kai jam tėtis atidavė savo medinį laivą, abu su suolo draugu Tomu jame leisdavo ištisas dienas taisydami skyles, glaistydami nelygumus, lakuodami medines konstrukcijas. O paskui porą savaičių smagiai plaukiodavo po Kauno marias. „Ten gavau darbo su įvairiais įrankiais pamokų. Ir dabar visus darbus savo laive su malonumu nudirbu pats. Specialistus kviečiu tik tada, kai reikia įlįsti į laivo elektroniką ar variklį“, — dėsto buriuotojas.
Patyręs buriuotojas tikina, jog norint buriuoti nereikia būti apdovanotam ypatingomis savybėmis. Šaltumą, valingumą, užsispyrimą, bene dažniausiai buriuotojams priskiriamas savybes, gali išsiugdyti jūroje.
„Buriuotojas, kaip ir alpinistas ar pilotas, yra priklausomas nuo gamtos kaprizų. Jis privalo iš anksto numatyti tolesnius veiksmus, apsvarstyti kelis variantus, kad pasirinktų tinkamiausią. Tai yra svarbiausia. Juk su juo dar yra įgula, už kurios saugumą, sveikatą, vidinį psichologinį komfortą atsakai. Šiuos žingsnius visuomet lydi įtampa ir dvejonės. Tačiau veide neturi būti jokių panikos žymių. Tokie žygiai yra nereali savikontrolė ir kolektyvo valdymo auklėjamoji priemonė. Patirties, kurią įgyji išplaukęs į jūrą, negausi jokiuose kursuose ar specialiuose mokymuose. Tai labai praverčia ir vadovaujamame darbe. Todėl visiems vadovams stichijoje įgytos pamokos išeitų tik į naudą“, — patikina P.Kovas.
„Aš dalyvausiu dviejuose “Tūkstantmečio odisėjos” etapuose. Trečiajame — iš Keiptauno į Adelaidę, kuris prasidės lapkričio 20 dieną. Jame dalyvausiu kaip įgulos narys — būsiu atsakingas už maistą. Tai pats ilgiausias žygio etapas — beveik šeši tūkst. Jūrmylių. Tikslą be jokio sustojimo turėsime pasiekti per 25 paras. Tad teks iš anksto numatyti, kad plaukimo metu nepritrūktų maisto atsargų. Paskutiniajame — vienuoliktajame — etape vadovausiu laivo įgulai. Man teks jachtą plukdyti iš Londono į Klaipėdą“, — apie savo indėlį į „Tūkstantmečio odisėją“ pasakoja jos dalyvis.
Daugiau apie Paulių Kovą skaitykite čia.
