|
|||
JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Gausiausia lietuvių bendruomenė pasaulyje. Nors paskutiniu metu emigracija į JAV yra labai maža, ypatingai nuo 2004 m., o šiuo metu dėl ekonominės situacijos praktiškai sustojusi ir netgi prasidėjęs atvirkštinis procesas, tačiau JAV lietuvių bendruomenė dar ilgai išliks stipriausia užsienio lietuvių organizacija pasaulyje.
Laikoma, kad pirmasis lietuvis Amerikoje buvo Aleksandras Kuršius (Cursius), čia atvykęs XVII amžiuje, negausūs būreliai atvykdavo ir vėliau, tačiau masinė emigracija į JAV prasidėjo 1868 metais. Daugiausia dėl ekonominių priežasčių, ieškodami JAV geresnio gyvenimo, taip pat bėgdami nuo carinės valdžios represijų, 1868 - 1914 metais Lietuvą paliko apie 307 tūkstančius lietuvių.
Viena pirmųjų gausesnių lietuvių kolonijų buvo Šemoukino miestelyje. Čia 1871 metais buvo įsteigta bendra lietuvių ir lenkų parapija, kūrėsi bendros draugijos. Tačiau atvykus daugiau lietuvių ir kaip Lietuvoje stiprėjant lietuvių tautinei savimonei ir atskirumo nuo lenkų jausmui, 1892 metais buvo įsteigta vien lietuviška parapija. Šemaukino lietuvių kolonija buvo garsi ir pirmuoju spausdintu lietuvišku žodžiu Amerikos kontinente - čia buvo pradėtas spausdinti Mykolo Tvarausko paruoštas anglų - lietuvių kalbų žodynas. Didžiausia ir svarbiausia tų laikų lietuvių kolonija susitelkė lietuvių Šenandoriumi (Shenandoah) ; vadinamame pačiame mieste ir jo apylinkėse XIX amžiaus gale gyveno virš 7 tūkstančių lietuvių, tad natūralu, jog lietuviškas gyvenimas neapsiribojo vien tik draugijų (kurių čia veikė daugybė) ir parapijos subūrimu.
JAV lietuvių istorijoje liko ir Mahanoy Sity pavadinimas, kur taip pat gyveno daug lietuvių, veikė lietuviška parapija, 1888 metais pradėtas leisti lietuviškas savaitraštis "Saulė". Šie bei kiti Pensilvanijos miestai ir miesteliai (Plimutas, Pitstonas, Skrantonas, Pitsburgas, Filadelfija) tuo metu sudarė tankiausiai lietuvių gyvenamą arealą visoje Amerikoje, kurio reikšmė, sumažėjus anglies kasyklų ir jų darbo apimtims ir dėl to pasikeitus emigracijos kryptims, sumenko.
Vėliau emigraciniai srautai nukrypo į sparčiai augantį Čikagos miestą bei Mičigano valstiją. Dar virš 22 tūkstančių lietuvių susikūrus nepriklausomai Lietuvai 1920 - 1923 metais čia patraukė ieškoti geresnio uždarbio. Dar viena lietuvių banga, tik šį sykį politinių pabėgėlių, į JAV plūstelėjo po Antrojo pasaulinio karo 1948 - 1951 metais, kai Jungtinių Amerikos Valstijų emigracijos tarnybos užfiksavo virš 30 tūkstančių lietuvių, pasinaudojusių taip vadinamojo DP (angl. „displaced person“) akto nuostatomis, leidžiančiomis atvykti iš Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklų pastoviam gyvenimui į Jungtines Amerikos Valstijas.
Turint tik šiuos skaičius būtų galima teigti, kad JAV yra gausiausiai lietuvių gyvenamas kraštas. Šį teiginį tik patvirtina tūkstančiai ankstesnių emigracinių bangų į JAV atblokštų lietuvių. 1979 metais įvykęs gyventojų surašymas užfiksavo 835 tūkstančius lietuvių kilmės piliečius. Negalima teigti, kad surašymo duomenys rodė etninių lietuvių skaičių, nes iš Lietuvos vyko įvairių tautų žmonės. Surašymo duomenys tiksliau atspindi faktą, kad tiek žmonių atvykę iš Lietuvos, bet nebūtinai yra lietuviai. Kažin ar būtų teisinga visus šiuos asmenis laikyti lietuvių bendruomenės objektu, juo labiau, Lietuvių Chartai minint etninius lietuvius, o aktyviai veikusiųjų skaičius buvo daug kartų mažesnis.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo JAV ilgesniam ar trumpesniam laikui įsikūrė virš 100 tūkstančių lietuvių. Tačiau DP išeivijos karta sparčiai sensta ir ne visi Amerikoje gimę jų vaikai, ypatingai mišrių šeimų save laiko lietuviais. Be to reikia nepamiršti, jog JAV yra tautų katilas ir imigrantai labai greitai asimiliuojasi. Todėl 1990 metų surašymo duomenimis lietuvių buvo 812 tūkstančių, o 2000 metais beliko 660 tūkstančių, t.y. sumažėjo net 150 tūkstančių. Emigracija į JAV tebevyksta, todėl tikėtina, jog lietuvių skaičius šioje šalyje ateityje neturėtų mažėti, pastaruoju metu daugėja lietuviškų sekmadieninių mokyklėlių, tai rodo bendruomenės atsinaujinimo procesą.
1940 metais sukurta daugelį iki tol veikusių lietuviškų organizacijų suvienijusi organizacija - Amerikos lietuvių taryba (ALT) nebuvo suinteresuota naujos, visus lietuvius apimsiančios organizacijos gimimu, tad prireikė ilgų derybų mėnesių įtikinti ALT’ą lietuvių bendruomenės būtinumu ir neįkalti pleišto tarp atskirų emigracinių bangų lietuvių, o priešingai - vadovaujantis Lietuvių Chartos principais visus Amerikos lietuvius suvienyti po lietuvių bendruomenės vėliava. JAV lietuvių bendruomenės įkūrimo aktas paskelbtas 1951 metų lapkričio 18 dieną Niujorke.
Pasibaigus organizaciniam darbui, visoje valstybėje susikūrė 60 JAV lietuvių bendruomenės apylinkių, dėl didelių atstumų susijungusių į 8 apygardas. Per 50 veiklos metų šie skaičiai nedaug keitėsi ir 2002 metais buvo 69 apylinkės, susiskirstę į 9 apygardas (2005 metais 70 apylinkių, 10 apygardų, kurios veikė 28 valstijose ir D.C). Nepaisant gana autonominės kiekvieno padalinio veiklos, vis dėlto renkama viso krašto valdyba, tiesiogiai atstovaujanti JAV lietuvių interesus Pasaulio lietuvių bendruomenėje.
JAV lietuvių bendruomenė pasižymėjo aktyviausia politine veikla. Be visų kitų faktorių tai nulėmė ir Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka pasauliniams politikos procesams. Vis dėlto ir JAV lietuviai Lietuvos išlaisvinimo reikalu patys nieko kito negalėjo nuveikti, kaip tik priimti rezoliucijas JAV valdžios institucijoms, aukščiausiems pareigūnams, senatoriams, ragindami nepamiršti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos ir dėti visas pastangas jų išlaisvinimui. Remdamasi JAV vykdoma Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politika, JAV lietuvių bendruomenė tikėjosi aktyvesnės šios valstybės pozicijos, iškeliant šį klausimą Jungtinių Tautų organizacijoje.
Lietuvos laisvės problema visada buvo iškeliama įvairiuose lietuvių susibūrimuose Vasario 16-osios bei kitų Lietuvos tautinių švenčių progomis, kur beveik visada būdavo kviečiami Atstovų rūmų nariai, gubernatorių atstovai, miestų merai ar jų atstovai. Aktyvūs lietuvių bendruomenės veiksmai neleido įgyvendinti JAV valdžios pareigūnų bandymus sunaikinti Lietuvos okupacijos nepripažinimo politiką. Regis, tik simbolinę reikšmę turėjęs prierašas apie okupacijos nepripažinimą grįžo į JAV leidžiamus Baltijos valstybių žemėlapius aktyvios bendruomenės veiklos dėka.
Nuo pat susikūrimo JAV lietuvių bendruomenė puikiai suvokė bendradarbiavimo su žiniasklaida reikšmę ir kiekviena proga stengėsi tokią galimybę išnaudoti ir tai darė ne tik politiniuose reikaluose, nors Lietuvos likimo iškėlimas per didžiąsias JAV žiniasklaidos priemones taip pat galėjo pasitarnauti sprendžiant Lietuvos ateitį. Tikėtasi, jog JAV rinkėjai gali paveikti savo išrinktus politikus. JAV lietuvių bendruomenės pastangomis 1975 metais pradėta Laisvės radijo transliacija į Lietuvą lietuvių kalba. Pati JAV lietuvių bendruomenė 1955-1963 metais leido informacinį biuletenį "Amerikos Lietuvių Bendruomenė", tačiau jį pakeitė 1963 metais pradėtas leisti Pasaulio lietuvių bendruomenės leidinys "Pasaulio lietuvis". 1977 metais pradėtas leisti laikraštis lietuviškai nebekalbantiems "Bridges", kurio tikslas - įtraukti į bendruomenės veiklą kiek galima daugiau lietuviškos kilmės žmonių, kurie pagal Lietuvių Chartos principus taip pat priklauso lietuvių bendruomenei. Buvo pasinaudota palankia situacija, JAV buvus ne vienam lietuviškam laikraščiui, nuspręsta savo oficiozo nekurti, tačiau bendradarbiauti su seniau leidžiamais laikraščiais: "Draugu", "Dirva", "Darbininku" bei kitais. 2001 metais naujai atvykusieji iš Lietuvos pradėjo leisti savo laikraštį - "Amerikos lietuvis", labiausiai atspindintį ką tik iš Lietuvos atvykusiųjų aktualijas.
1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė naujas politinės veiklos baras - lobistinės veiklos vystymas, siekiant Lietuvos priėmimo į NATO. Tam tiko ir ankstesniais metais nutiesti kanalai į valdžios įstaigas, tiko ir būdai, kuriais anksčiau būdavo atkreipiamas valdžios ir žiniasklaidos dėmesys į Lietuvos laisvės bylą. Vėl buvo priimamos rezoliucijos, vėl siuntinėjamos vietos ir federalinės valdžios atstovams. Prie Lietuvos pakvietimo į NATO 2002 metų rudenį nemažai prisidėjo ir ši bendruomenės veikla.
Mokyklų kūrimu susirūpinta vos tik atvykus į Jungtines Amerikos Valstijas. Kai kuriose tų mokyklų lietuviškos klasės jau buvo veikusios ir seniau, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą lietuviškasis švietimas buvo apmiręs. Statistikos duomenimis, daugiausia lietuviškų mokyklų veikė 1966-1967 metais - 53, kuriose dirbo 327 mokytojai ir mokėsi 3223 mokiniai. Skaičiai, žinoma, neprilygo perkeltųjų asmenų stovyklose buvusiems, tačiau gyvenant naujomis sąlygomis, išsiskirsčius po visą didžiulę valstybę tai buvo tikrai daug ir tai reiškė, kad šias mokyklas lankė maždaug kas 10 naujosios bangos emigrantas. Vėliau šie skaičiai po truputį mažėjo ir 1996 - 1997 mokslo metais veikė tik 18 mokyklų, kurias lankė tik 919 mokinių ir dirbo 171 mokytojas.
Po to vėl prasidėjo mokinių skaičiaus didėjimas (ypač Čikagos regione), tačiau tai jau buvo daugiausia naujosios emigrantų bangos vaikai. 2002 - 2003 mokslo metais veikė jau 21 lituanistinė mokykla (įskaitant ir Lituanistikos institutą), kuriose mokėsi 1384 mokiniai ir dirbo 203 mokytojai, 2005 metais - jau 23 mokyklos.
Lietuviškose mokyklose didelį išradingumą ir kūrybingumą turėjo parodyti ir mokytojai, nes reikėjo parašyti naujus vadovėlius, paruošti kitą mokymui būtiną medžiagą, nors pastaruoju metu naudojami ir kai kurie Lietuvoje išleisti vadovėliai. Lituanistikos institutas Čikagoje rengė naujus mokytojus, kiekvieną vasarą buvo organizuojamos mokytojų studijų savaitės.
Atvykus pokarinių emigrantų bangai, stipriai pasikeitė ir kultūrinis JAV gyvenimas - jis įgijo daugiau profesionalumo ir masiškumo bruožų. Stipriai nusilpęs ankstesniųjų lietuvių emigrantų gyvenimas buvo papildytas naujomis jėgomis - lietuvių bendruomenės globoje kūrėsi chorai, tautinių šokių grupės. Tarp jų buvo pagarsėjusių ne tik lietuvių tarpe. Tai ir iš DP stovyklų persikėlęs Čiurlionio ansamblis, ir Čikagos lietuvių opera, pagarsėjusi gana aukšto lygio pastatymais.
JAV lietuvių bendruomenė labiausiai pagarsėjo masiniais kultūriniais renginiais - maždaug kas ketveri metai kartu su Kanados lietuvių bendruomene ruošiamos Dainų, Tautinių šokių šventės, sutraukiančios didžiulius būrius žiūrovų. Kas keleri metai organizuojami teatro festivaliai. Norėdama pademonstruoti išeivijos mokslinį pajėgumą, JAV lietuvių bendruomenė pradėjo rengti mokslo ir kūrybos simpoziumus, sutraukusius didelę dalį išeivijos įvairių sričių mokslininkų pasidalinti savo naujausiais pasiekimais. Jie neliko nepastebėti ir JAV mokslo visuomenės. Atsikūrus Lietuvos valstybingumui, šių simpoziumų geografija dar labiau išsiplėtė - juose pradėjo aktyviai dalyvauti ir Lietuvos mokslininkai; galiausiai jie pradėti rengti pakaitomis - JAV ir Lietuvoje. 2005 metais Vilniuje įvyko XIII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas, kuriame gausiai dalyvavo Lietuvos, JAV ir kitų pasaulio valstybių lietuvių šviesuomenė.
Visą laiką labai svarbų vaidmenį JAV lietuvių gyvenime vaidino ir iki šiol tebevaidina bažnyčia. Nors pagrindinis lietuviškų parapijų steigimo pikas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, kai buvo įsteigtos net 132 lietuviškos parapijos ir pastatytos bažnyčios, kurių didelė dalis vėlesniais laikais atiteko kitų tautų tikintiesiems, iki šiol lietuviai gausiai lanko išlikusias lietuviškas parapijas arba tas bažnyčias, kuriose aukojamos lietuviškos mišios, kovoja už jų išlikimą lietuvių rankose.
Pastarųjų metų tendencijos rodo, jog Jungtinės Amerikos Valstijos išlieka ir tikriausiai artimiausiu metu išliks pagrindine lietuvių ekonominės emigracijos vieta ne Europos Sąjungos erdvėje ir tikėtina, jog lietuvių bendruomenė turės visas sąlygas vystyti savo veiklą.
