|
|
Jausmas, pasakysiu atvirai, buvo puikus. Tiek nuo laivo, tiek nuo jūros. Audrai pradėjome ruoštis nuo trečiadienio 00 valandų. Paėmėme du rifus ir palikome 4-a stakselį. Vėjas pradėjo palaipsniui stiprėti nuo buvusių 20 mazgų iki gerų 33-36. Visiškai juodoje naktyje bandžiau išlaikyti jachtą kurse, tačiau esu pratęs prie rodyklinių prietaisų, o ne prie skaičiukų, kuriuos vis reikia perskaičiuoti į pasaulio šalis. Tad sekėsi prastai.
Dauguma pamainos pravairavo Linkus, kaip labiausiai patyręs ir pažįstantis šitą laivą. Čia ne juokai, suhalzuoti tokioje tamsoje vieni juokai, o tada prasidėtų visiškas avralas, ko tokiomis sąlygomis būtų geriau išvengti. Mano pamaina baigiasi 4 ryto, tad po jos išviriau naujai pamainai kam arbatos, kam sultinio, numigau valandą ir išlindau pasigrožėti vaizdais. Čia Algis Variakojis, visas švytėdamas su kamera rankose nesitvėrė savo kailyje: “Artūrai, tu tik pažiūrėk, koks grožis, kokia galybė, kaip mes lekiame”. Algio veidas plačiai šypsojosi.
Vėl apsirengiau ir išlipau į kokpitą. Vėjas tuo metu jau pūtė 40-43 mazgų. Buvo prašvitę, virš galvos kūpsojo pilki debesys, ritosi pilki kalnai vandens vadinami bangomis, vėjas plėšė purslus nuo keterų, lijo horizontaliai. Linkaus vairuojama jachta glisavo nuo kiekvienos bangos, o Linkaus veide švietė patenkinta šypsenėlė. Pastovėjau prie vairininko, apsipratau ir pakeičiau jį. Laivas net nepajuto, kad pasikeitė vairininkas. Ir toliau skriejome bangomis, glisuodami iki 22 mazgų su kartais pasisekančiu nuolatiniu glisavimu per kelias bangas. “Štai dėl tokiu akimirkų ir plaukiau į Odisėją”, - pagalvojau.
Antra pamaina pasakojo, kad buvo pasiekusi 28 mazgų greitį. Ar tai daug ar mažai? Nepatyrusiems galiu pasakyti emocinį palyginimą, kuris tinka perteikti tai, kaip viskas atrodo ir kokios reikia dėmesio koncentracijos didėjant jachtos greičiui. Laivo greitį mazgais dauginkite iš 10 ir gausite važiavimo automobiliu įspūdį vingiuotais kroso keliais, išreikštą kilometrais per valandą. Plaukimas 6 mazgų greičiu tolygus važiavimui 60 km per valandą greičiu. Plaukimas 12 mazgų greičiu tolygus 120 kilometrų per valandą. O plaukimas 28 mazgais tolygus 280 kilometrų per valandą greičiui. Lekiant tokiu greičiu kiekvienas nevykęs vikstelėjimas gali baigtis “šalikele”, automobiliniais terminais šnekant, arba brocingu, šnekant buriuotojų kalba. Man pavyko pavairuoti “220 kilometrų per valandą greičiu”. Tai yra kažkas…
Žinoma, per daug niekas laivo nesistengė prievartauti. Plaukėme pataupydami, nedarydami per didelių apkrovų vairui. Būtume plaukę ramiau, jei būtume buvę “susigrojusi” komanda ir žinotume, ko galime tikėtis vienas iš kito. Šį gi kartą, laikėmės atsargumo ir neforsavome: turi likti šiokia tokia laivo tvirtumo ir žmonių pasitikėjimo atsarga.
P.S. Sekančią naktį apie 3 valandą ryto papūs 7-8 balų stiprumo pagal Bofortą vėjas. Mes jau būsime prie pietines Airijos ir vėjo kryptis bus palanki. Tikimės gerai paskraidyti. Kaip tik per mano budėjimą.
Artūras Dovydėnas
X įgulos šturmanas
Dauguma pamainos pravairavo Linkus, kaip labiausiai patyręs ir pažįstantis šitą laivą. Čia ne juokai, suhalzuoti tokioje tamsoje vieni juokai, o tada prasidėtų visiškas avralas, ko tokiomis sąlygomis būtų geriau išvengti. Mano pamaina baigiasi 4 ryto, tad po jos išviriau naujai pamainai kam arbatos, kam sultinio, numigau valandą ir išlindau pasigrožėti vaizdais. Čia Algis Variakojis, visas švytėdamas su kamera rankose nesitvėrė savo kailyje: “Artūrai, tu tik pažiūrėk, koks grožis, kokia galybė, kaip mes lekiame”. Algio veidas plačiai šypsojosi.
Vėl apsirengiau ir išlipau į kokpitą. Vėjas tuo metu jau pūtė 40-43 mazgų. Buvo prašvitę, virš galvos kūpsojo pilki debesys, ritosi pilki kalnai vandens vadinami bangomis, vėjas plėšė purslus nuo keterų, lijo horizontaliai. Linkaus vairuojama jachta glisavo nuo kiekvienos bangos, o Linkaus veide švietė patenkinta šypsenėlė. Pastovėjau prie vairininko, apsipratau ir pakeičiau jį. Laivas net nepajuto, kad pasikeitė vairininkas. Ir toliau skriejome bangomis, glisuodami iki 22 mazgų su kartais pasisekančiu nuolatiniu glisavimu per kelias bangas. “Štai dėl tokiu akimirkų ir plaukiau į Odisėją”, - pagalvojau.
Antra pamaina pasakojo, kad buvo pasiekusi 28 mazgų greitį. Ar tai daug ar mažai? Nepatyrusiems galiu pasakyti emocinį palyginimą, kuris tinka perteikti tai, kaip viskas atrodo ir kokios reikia dėmesio koncentracijos didėjant jachtos greičiui. Laivo greitį mazgais dauginkite iš 10 ir gausite važiavimo automobiliu įspūdį vingiuotais kroso keliais, išreikštą kilometrais per valandą. Plaukimas 6 mazgų greičiu tolygus važiavimui 60 km per valandą greičiu. Plaukimas 12 mazgų greičiu tolygus 120 kilometrų per valandą. O plaukimas 28 mazgais tolygus 280 kilometrų per valandą greičiui. Lekiant tokiu greičiu kiekvienas nevykęs vikstelėjimas gali baigtis “šalikele”, automobiliniais terminais šnekant, arba brocingu, šnekant buriuotojų kalba. Man pavyko pavairuoti “220 kilometrų per valandą greičiu”. Tai yra kažkas…
Žinoma, per daug niekas laivo nesistengė prievartauti. Plaukėme pataupydami, nedarydami per didelių apkrovų vairui. Būtume plaukę ramiau, jei būtume buvę “susigrojusi” komanda ir žinotume, ko galime tikėtis vienas iš kito. Šį gi kartą, laikėmės atsargumo ir neforsavome: turi likti šiokia tokia laivo tvirtumo ir žmonių pasitikėjimo atsarga.
P.S. Sekančią naktį apie 3 valandą ryto papūs 7-8 balų stiprumo pagal Bofortą vėjas. Mes jau būsime prie pietines Airijos ir vėjo kryptis bus palanki. Tikimės gerai paskraidyti. Kaip tik per mano budėjimą.
Artūras Dovydėnas
X įgulos šturmanas
