|
|
Burlaivių, ir ne tik, jūreivių lūpomis tariamas mistiškai iškilmingai. Kliperių kelio posūkio taškas grįžtant namo. Kuo gi taip nusipelnė tas iškyšulys, kad jį apiplaukę jūreiviai įgydavo tokių didelių privilegijų: galėjo įsiverti auskarą į kairiąją ausį, remtis alkūne į stalą Didžiosios Britanijos karalienės priėmime ir net švilpauti laivo denyje!
Tokia ilga įžanga ne šiaip. Nusipelnė ši vieta tokios šlovės savo nenuspėjamais orais: staugiančiais uraganais, stačiomis, milžiniškomis, netvarkingomis bangomis, stipriomis srovėmis ir žvarbiu oru. Tai tiesiog blogų orų katilas. Aišku, kad ten būna ir ramių dienų, bet jas gali suskaičiuoti ant pirštų. Kokia gi šitos „šlovės“ priežastis?
Jau įžangoje aš rašau, kad čia dviejų vandenynų sandūra. Pietų Amerikos žemynas ir Antarktida su savo aukštais krantais sudaro milžinišką piltuvą, per kurį veržiasi riaumojančių, staugiančių ir kitokių triukšmingiausių platumų orų masės. Ties Hornu yra siauriausia vieta ir, pagal fizikos dėsnius, oro masės greitis išauga iki įspūdingų skaičių: 60 – 70 mazgų (30 – 40m/s). Ir tai ne riba. Oro masė, atsimušusi į raižytą salyno reljefą, staigiai keičia kryptį, todėl vėjo kryptis čia kinta labai greitai, be jokių papildomų įspėjimų. Stiprūs vėjai sukelia iki 20 metrų aukščio bangas. Toje vietoje, kur susiduria milžiniškos Ramiojo ir Atlanto vandens masės, turinčios skirtingą temperatūrą, druskingumą, judėjimo kryptį, visada atsiranda galingos srovės. Prie viso šito dar prisideda gana stiprūs šiose vietose potvyniai ir atoslūgiai. Nesutampant srovės ir bangos kryptims, pastaroji darosi stati, aukšta, lūžtanti ir juda įvairiomis kryptimis, lyg kas teliuškuotų vandenį milžiniškame dubenyje. Būtent tokios bangos ir yra pačios pavojingiausios visų dydžių laivams, kaip keistai bepasirodytų, bet milžiniškiems tankeriams ypatingai. Štai kodėl atsirado Panamos kanalas: viena iš svarbių jo kasimo prielaidų buvo Horno rago bjaurus charakteris.
Antarktidos artumas dar prideda savo „malonumų“: sniego pūgas, apledėjimą ir minusines temperatūras. Sudėjus viską į vieną vietą, jau beskaitant, kai kam, turbūt, pasidarė šalta. Bet nereikia nusiminti! Šiuo metu ten vasaros vidurys, mūsų „Ambersail“ vyrai moka skaičiuoti pirštus ir pataikys į tas dienas, kai Dreiko sąsiaurio dievai bus mielaširdingi. Aš visiškai tikiu jų sėkme, nes mačiau navigacinį pasiruošimą ir žinau, kad Ričardas nepraleido smulkmenų ir išmoko vietinius buriavimo ypatumus mintinai. Tuo labiau, kad jam Hornas jau antrąkart. O mums, kurie jiems padedam likę krante, tiesiog reikės dar skrupulingiau ganyti ciklonus ir įspėti apie galimus pavojus. Labai svarbu, kad Lietuvos trispalvę pamatytų piečiausio pasaulio miesto –Ušuajos gyventojai ir svečiai. Ten susirenka ekstremalaus antarktinio buriavimo specialistai ir mėgėjai. Jie tai tikrai įvertins mūsų buriuotojų profesionalumą ir kalbos apie mažą šalį su tokiais tvirtais žmonėmis išgarsins Lietuvą visame pasaulyje.
Kapitonas Valdemaras Vizbaras
Jau įžangoje aš rašau, kad čia dviejų vandenynų sandūra. Pietų Amerikos žemynas ir Antarktida su savo aukštais krantais sudaro milžinišką piltuvą, per kurį veržiasi riaumojančių, staugiančių ir kitokių triukšmingiausių platumų orų masės. Ties Hornu yra siauriausia vieta ir, pagal fizikos dėsnius, oro masės greitis išauga iki įspūdingų skaičių: 60 – 70 mazgų (30 – 40m/s). Ir tai ne riba. Oro masė, atsimušusi į raižytą salyno reljefą, staigiai keičia kryptį, todėl vėjo kryptis čia kinta labai greitai, be jokių papildomų įspėjimų. Stiprūs vėjai sukelia iki 20 metrų aukščio bangas. Toje vietoje, kur susiduria milžiniškos Ramiojo ir Atlanto vandens masės, turinčios skirtingą temperatūrą, druskingumą, judėjimo kryptį, visada atsiranda galingos srovės. Prie viso šito dar prisideda gana stiprūs šiose vietose potvyniai ir atoslūgiai. Nesutampant srovės ir bangos kryptims, pastaroji darosi stati, aukšta, lūžtanti ir juda įvairiomis kryptimis, lyg kas teliuškuotų vandenį milžiniškame dubenyje. Būtent tokios bangos ir yra pačios pavojingiausios visų dydžių laivams, kaip keistai bepasirodytų, bet milžiniškiems tankeriams ypatingai. Štai kodėl atsirado Panamos kanalas: viena iš svarbių jo kasimo prielaidų buvo Horno rago bjaurus charakteris.
Antarktidos artumas dar prideda savo „malonumų“: sniego pūgas, apledėjimą ir minusines temperatūras. Sudėjus viską į vieną vietą, jau beskaitant, kai kam, turbūt, pasidarė šalta. Bet nereikia nusiminti! Šiuo metu ten vasaros vidurys, mūsų „Ambersail“ vyrai moka skaičiuoti pirštus ir pataikys į tas dienas, kai Dreiko sąsiaurio dievai bus mielaširdingi. Aš visiškai tikiu jų sėkme, nes mačiau navigacinį pasiruošimą ir žinau, kad Ričardas nepraleido smulkmenų ir išmoko vietinius buriavimo ypatumus mintinai. Tuo labiau, kad jam Hornas jau antrąkart. O mums, kurie jiems padedam likę krante, tiesiog reikės dar skrupulingiau ganyti ciklonus ir įspėti apie galimus pavojus. Labai svarbu, kad Lietuvos trispalvę pamatytų piečiausio pasaulio miesto –Ušuajos gyventojai ir svečiai. Ten susirenka ekstremalaus antarktinio buriavimo specialistai ir mėgėjai. Jie tai tikrai įvertins mūsų buriuotojų profesionalumą ir kalbos apie mažą šalį su tokiais tvirtais žmonėmis išgarsins Lietuvą visame pasaulyje.
Kapitonas Valdemaras Vizbaras
Nuotrauka iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Horno_ragas. Horno ragas iš pietų pusės
