Kai vachta naktinė, vėjas silpnas, o debesų nėra, atsiranda pakankamai laiko pasidairyti po žvaigždėtąjį dangų virš, o tiksliau abipus „Ambersail“ groto, mat matosi visa dangaus sfera – akiračio neriboja niekas.
Vasario 19 d., Pietų Atlantas. Nuo pat ryto išsikėlėme genakerį – tokią gražią geltoną pusapvalę burę laivo priekyje. Ji skirta sparčiai plaukti pirmyn tada, kai vėjas palankus. Kol kas jis ir palankus, todėl vyksta neoficialios varžybos, kuris vairininkas išspaus didesnį laivo greitį. Kol kas laimi Linas Baublys su 17 mazgų, bet vakaras dar toli, tad visko gali būti.
“Tūkstantmečio odisėjos” VI etapo įgulai apiplaukiant Horno ragą sąlygos nebuvo ekstremalios. Dėl kokių priežasčių Senis buvo mums palankus galima tiktai nujausti, tačiau jis tikrai buvo palankus. Tie santykinai ramūs orai trūko visai neilgai – tik tiek, kiek reikėjo mūsų misijai atlikti. Po to vėjas pakilo toks, kad ilgai netrukus teko nuleisti abi mūsų didžiąsias bures ir iškėlėme oranžines, štormines. Matyt Senis nusprendė, jog dovanos baigtos ir reikia buriuotojus supažindinti su įprastomis šiems vandenims sąlygomis. Ir supažindino. Kai kurie veido spalvą atgavo jau tik artėjant prie Magelano sąsiaurio bei Folklendų salų.
Vasario 16 d., Horno ragas. Tikrasis pasaulio pakraštys. Nejaukus, nesvetingas, nors žmonių čia ir yra. Ir didžiulė trispalvė ant iškyšulio šlaitų. Šis faktas, įvykis reiškia tiktai du dalykus: Lietuvoje yra žmonių, kurie didžiuojasi savo šalimi, o šalis gali didžiuotis, kad joje tokių žmonių yra.
Pirmasis ir paskutinis mūsų pakeliui iki šiol sutikti ciklonai gavo vardus. Visus kitus apibėgome pakraščiukais. Pastarasis, GRIB-o lange pasišiaušęs per pusę vandenyno, kažkaip natūraliai tapo Pūkiu Baisuokliu. Kad neišvengsime susidūrimo su juo kur bebūtume, tapo aišku seniai – plačiu frontu nuo 40 iki 60 laipsnių pietų platumos jis nenumaldomai judėjo į rytus.
V etapo kapitonas: "Meluočiau, jei sakyčiau, kad esame kurorte" (audio)
Interviu su V-ojo Odisėjos etapo kapitonu Simonu Steponavičiumi prieš rytinę vachtą apie pastarosios nakties buriavimo sąlygas. Įrašas darytas šiandien, 14 val. Lietuvos laiku.
2009-02-03
Tėtis trečią kartą
Šįryt auštant, 11.30 UTC, atsikėlęs į rytinę pamainą, atsisėdau prie kompiuterių šturmaninėje – pasitikrinti orų prognozę, jachtos poziciją ir t.t. Užmečiau akį ir į elektroninį paštą. Ten tarp laiškų įgulai pamačiau ir Aušros Čitavičienės žinutę iškalbinga antrašte: „Šarūnas tapo tėčiu“.
Kai praeitą rašinėlį užbaigiau žodžiais, kad pavakarę pradėjo dvelkt, tikėjausi, kad jau būsime pasiekę tą palankių vakarų vėjų juostą, nunešiančią mus iki pat Pietų Amerikos. Tada atrodė, kad didžiąją dalį kelio būsime anticiklonų įtakoje, t.y. turėsime laikytis piečiau jų – ten vėjas pučia iš vakarų. Jau buvome susidarę ir turistinį planą – už 350 mylių į ESE plūduriavo Kuršių nerijos dydžio ledkalnis. Jei planas būtų pavykęs, būtų buvę įspūdingų kadrų. Būtų. Jeigu.
Kodėl gi vėl prireikė grįžti prie vachtų temos. Atsakymą pabandysiu visiems ir papasakoti. Penktas Odisėjos etapas driekiasi nuo Naujosios Zelandijos iki Pietų Amerikos ir laiko juostų kirsime daug. Tiksliau devynias, skaičiuojant visas oficialias Ramiojo vandenyno juostas. Oklandas turi UTC+12, o jau Horno ragas UTC-5. Netgi tokios salos kaip Tonga, turi tik joms skirtą laiko juostą UTC+13.
