|
|
Septintosios įgulos palaiminta ir perėmusi Lietuvos Prezidento vėliavą, kuri plukdoma per visą pasaulį pasaulio lietuviams, aštuntoji “Ambersail” įgula iš pietinio Amerikos Atlanto pakrantės miesto Majamio išplaukė penktadienio rytą. Stengtasi nepatekti į atoslūgį, nes tuomet būtų tekę laukti išplaukimo kone ištisą dieną. Netoli kranto jachta buvo užplaukusi ant seklumos, bet įgula ją išjudino, ir “Ambersail” sėkmingai išplaukė.
Pirmoji kelionės diena buvo rami ir kaitri, buriuotojai buvo atsipūtę ir mėgavosi saule. Saulės netrūko ir kitą dieną, tik jau pūstelėjo neramus vėjas, pradėjęs jachtą mėtyti, o kartu užgriuvo ir jūrligės paūmėjimas nepatyrusiesiems ir net kai kuriems jūrų vilkams. Tiesa, buriuotojai tik rankas trynė – kas gi norėtų praleisti progą skrosti bangas ar tiesiog gauti šaltą dušą čia pat ant denio.
Sekmadienį nors vėjas šiek tiek aprimo ir aštuntoji “Ambersail” įgula šventė šv. Velykas. Išradingasis komandos narys Darius net įsigudrino svogūnų lukštais nudažyti margučius “Ambersail” denio spalva. Jachta vis artėjo prie tokių oro sąlygų, kokios yra Lietuvoje. Oras pastebimai vėso, o naktys ir visai atšaldavo iki vos kelių laipsnių aukščiau nulio. Nerimo ir vėjai. Paskutinę plaukimo dieną nepatyręs žmogelis būtų pasakęs, kad Atlanto šiaurinėje dalyje siaučia visai nemaža audra, tačiau buriuotojai pažiūrėdavo į prietaisus ir sakydavo: “Baik, čia juk tik trisdešimties mazgų vėjas”. Šiaip ar taip, nėra labai lengva išsėdėti keturias valandas ant denio pučiant tokiam vėjui, o dar ir lietui ištisai pliaupiant. Ir ne tik išsėdėti, bet dar ir dirbti ant denio: vynioti bures, keisti jų padėtį ir panašiai.
Pirmoji kelionės diena buvo rami ir kaitri, buriuotojai buvo atsipūtę ir mėgavosi saule. Saulės netrūko ir kitą dieną, tik jau pūstelėjo neramus vėjas, pradėjęs jachtą mėtyti, o kartu užgriuvo ir jūrligės paūmėjimas nepatyrusiesiems ir net kai kuriems jūrų vilkams. Tiesa, buriuotojai tik rankas trynė – kas gi norėtų praleisti progą skrosti bangas ar tiesiog gauti šaltą dušą čia pat ant denio.
Sekmadienį nors vėjas šiek tiek aprimo ir aštuntoji “Ambersail” įgula šventė šv. Velykas. Išradingasis komandos narys Darius net įsigudrino svogūnų lukštais nudažyti margučius “Ambersail” denio spalva. Jachta vis artėjo prie tokių oro sąlygų, kokios yra Lietuvoje. Oras pastebimai vėso, o naktys ir visai atšaldavo iki vos kelių laipsnių aukščiau nulio. Nerimo ir vėjai. Paskutinę plaukimo dieną nepatyręs žmogelis būtų pasakęs, kad Atlanto šiaurinėje dalyje siaučia visai nemaža audra, tačiau buriuotojai pažiūrėdavo į prietaisus ir sakydavo: “Baik, čia juk tik trisdešimties mazgų vėjas”. Šiaip ar taip, nėra labai lengva išsėdėti keturias valandas ant denio pučiant tokiam vėjui, o dar ir lietui ištisai pliaupiant. Ir ne tik išsėdėti, bet dar ir dirbti ant denio: vynioti bures, keisti jų padėtį ir panašiai.
Kai tamsiame trečiadienio nakties horizonte vis dažniau ėmė rodytis laivų žiburėliai, pradėjo rastis specialios šviesos, žyminčios farvaterį (kelią į uostą), buriuotojai ėmė laukti žemės ir naujų susitikimų su gausiausia lietuvių diaspora pasaulyje – Niujorko lietuvių bendruomene. Niujorke “Ambersail” prabus iki savaitgalio, o tada trauks tolyn į šiaurę, į Bostoną ir Kanados miestą Halifaksą. Iš ten buriuotojų, tiesa, jau devintosios įgulos, lauks trijų savaičių kelionę per Atlantą atgal į Europą...
Dalius Norkūnas
VIII etapo įgulos narys
