|
|
Kol kas paros rekordas – 57 jūrmylės. Šiąnakt persiritome per pusę atstumo tarp Azorų salyno ir Gibraltaro – iki jo beliko apie 450 jūrmylių.
Dabar vėjas kiek aprimo, pučia apie 20 mazgų. Bangos gerokai sumažėjo. Tad ir mūsų greitis mažesnis, bet beveik nenukrenta žemiau 10 mazgų. Jei ir toliau plauksime tokiu greičiu, Gibraltaro sąsiaurį turėtume pasiekti per porą parų. Šviečia saulė, danguje keli balti debesėliai. Vis tik gana stiprus šiaurės vakarų vėjas ir karts nuo karto buriuotojus aptaškantis vėsus Atlanto vanduo neleidžia išlįsti iš šiltesnių drabužių.
Šiąnakt, beje, kaip ir naktį prieš tai, mums kelią nušvietė pilnas mėnulis. Žėrintis jo takas visą naktį raibuliavo mums iš dešinės, tačiau mėnulio šviesos pakako, kad gana gerai matytume bangas, kurių viršūnėmis skriejome dideliu greičiu. Jei ne mėnulis, pataikyti nučiuožti nuo bangos būtų gana sudėtinga. Karts nuo karto mėnulį paslėpdavo ploni debesys ir bangos virsdavo pilka mase, kur įžiūrėti ką nors buvo sudėtinga.
Mūsų kelionėje ne viskas klostosi kaip sviestu patepta. Tačiau, kadangi nesklandumai menki geros nuotaikos jie mums nepagadina. Visų pirma – jau parą negalime prisijungti prie interneto. Tad ir dabar neaišku, kada šios eilutės pasieks žemę. Gedimo jokio lyg ir nėra, tačiau ryšio atstatyti nepavyksta.
Rimtesnė problema – sugedo galjūnas. Nebenusileidžia vanduo, o tai reiškia, kad juo naudotis negalima. Yra senas ir patikimas būdas, kaip atlikti gamtinius reikalus esant laive, beje, kažkada jau aprašytas Odisėjos tinklalapyje – diržais prisiriši laivo gale, išlipi anapus borto ir mėgaujiesi vėju bei bangomis. Tačiau didesnės bangos ir vandens purslai, kylantys iš po jachtos galo – taip ir taikosi aptaškyti drabužiais nepridengtas kūno vietas. Galjūnas dabar taisomas, tikimės, kad ir toliau galėsime juo sėkmingai naudotis.
Kaip jau minėjau – nuo Odisėjos pradžios vis ožiavęsis generatorius šiame etape apskritai atsisakė dirbti. Todėl elektros galime pasigaminti ir įkrauti laivo akumuliatorius tik paleidę pagrindinį variklį. Lyg tokių problemų su elektra būtų maža – sudegė konverteris, keičiantis srovę iš 12 voltų į 220 voltų, todėl dabar, pavyzdžiui, kamerų akumuliatorių pasikrauti nebegalime. Laimei jie buvo įkrauti sustojus Ponta Delgada uoste ir to turėtų pakakti iki pasieksime Almeriją.
Visai nematome laivų, delfinai mus lydi kur kas rečiau. Atrodo, kad gyvybės šioje, už Azorų esančioje Atlanto dalyje, kiek mažiau. Nors tiesa, vakar matėme žuvis skraiduoles, kurių iki tol kertant Atlantą neteko matyti. Įdomu buvo stebėti, kaip jos iššokusios iš vandens sugeba nuskristi kelis metrus ir nerti į vandenį.
Mindaugas Rutkauskas
IX etapo įgulos narys
Šiąnakt, beje, kaip ir naktį prieš tai, mums kelią nušvietė pilnas mėnulis. Žėrintis jo takas visą naktį raibuliavo mums iš dešinės, tačiau mėnulio šviesos pakako, kad gana gerai matytume bangas, kurių viršūnėmis skriejome dideliu greičiu. Jei ne mėnulis, pataikyti nučiuožti nuo bangos būtų gana sudėtinga. Karts nuo karto mėnulį paslėpdavo ploni debesys ir bangos virsdavo pilka mase, kur įžiūrėti ką nors buvo sudėtinga.
Mūsų kelionėje ne viskas klostosi kaip sviestu patepta. Tačiau, kadangi nesklandumai menki geros nuotaikos jie mums nepagadina. Visų pirma – jau parą negalime prisijungti prie interneto. Tad ir dabar neaišku, kada šios eilutės pasieks žemę. Gedimo jokio lyg ir nėra, tačiau ryšio atstatyti nepavyksta.
Rimtesnė problema – sugedo galjūnas. Nebenusileidžia vanduo, o tai reiškia, kad juo naudotis negalima. Yra senas ir patikimas būdas, kaip atlikti gamtinius reikalus esant laive, beje, kažkada jau aprašytas Odisėjos tinklalapyje – diržais prisiriši laivo gale, išlipi anapus borto ir mėgaujiesi vėju bei bangomis. Tačiau didesnės bangos ir vandens purslai, kylantys iš po jachtos galo – taip ir taikosi aptaškyti drabužiais nepridengtas kūno vietas. Galjūnas dabar taisomas, tikimės, kad ir toliau galėsime juo sėkmingai naudotis.
Kaip jau minėjau – nuo Odisėjos pradžios vis ožiavęsis generatorius šiame etape apskritai atsisakė dirbti. Todėl elektros galime pasigaminti ir įkrauti laivo akumuliatorius tik paleidę pagrindinį variklį. Lyg tokių problemų su elektra būtų maža – sudegė konverteris, keičiantis srovę iš 12 voltų į 220 voltų, todėl dabar, pavyzdžiui, kamerų akumuliatorių pasikrauti nebegalime. Laimei jie buvo įkrauti sustojus Ponta Delgada uoste ir to turėtų pakakti iki pasieksime Almeriją.
Visai nematome laivų, delfinai mus lydi kur kas rečiau. Atrodo, kad gyvybės šioje, už Azorų esančioje Atlanto dalyje, kiek mažiau. Nors tiesa, vakar matėme žuvis skraiduoles, kurių iki tol kertant Atlantą neteko matyti. Įdomu buvo stebėti, kaip jos iššokusios iš vandens sugeba nuskristi kelis metrus ir nerti į vandenį.
Mindaugas Rutkauskas
IX etapo įgulos narys
