Žvaliai pasveikinęs buriuotojus vakar ryte, per dieną pietų - pietvakarių vėjas nei kiek nesilpo, o į pavakarę įsidūdavo iki 30 mazgų. Sekli Fryzų salų pakrantė ir potvynio - atoslūgio srovės tokio stiprumo vėjui padeda pašiaušti aštrias, trumpas ir stačias bangas. Jos buriuotojams ir kelia daugiausiai nepatogumų: vairininkai nespėja „dirbti“, t.y., vairuoti laivą taip, kad jo nosis, perskrodusi bangos viršūnę, nusileistų švelniai. Laivo priekis, pašokęs nuo bangos viršūnės, su visa jėga krenta į prarają ir sminga į sekančią bangą. Smūgis būna toks, kad, rodos, stiebas išlįs kiaurai dugną. Per denį praūžia sprindžio gylio vandens sluoksnis, laivas suskamba kaip varpas, visos dirbančios virvės subraška nuo įtempimo, palaidi daiktai viduje išskraido į pakampes, o žmonės, kurie bando miegoti, trumpam pakyla į orą ir vėl nukrenta atgal į gultą. Ir taip kartojasi šimtus kartų be perstojo. Nenuostabu, kad ir pačios tvirčiausios virvės trūkinėja, burės plyšta ir varžtai bei tvirtinimai atsipurto.
