Odisėja Tūkstantmečio odisėja, 'Vienas vardas - Lietuva', jachta LTU 1000 'Ambersail', buriuotojai, Lietuvos tūkstantmetis, kelionė aplink pasaulį

Galų gale mums papūtė pavėjiniai vėjai. Išsikėlėm genakerį (pavėjinę burę) ir pradėjom plaukti tarsi komforto sąlygomis. Iš pradžių pūtė apie 10-12 mazgų vėjas. Pagal kapitono priimtą planą nuspręsta nelįsti į Biskajos įlanką. Tikslas – išlaikyti kiek galima naudingesnį kursą, o ne vaikytis greičio. Tad visą laiką plaukėme apie 8-10 mazgų greičiu. Jau po pietų kilus didesniam vėjui (apie 17 mazgų) pradėjome labiau įdarbinti pavėjinę burę ir viršijome vidutinį 11 mazgų greitį.

2008 m. spalio 13 d.
Pirmadienis

Prabudome Southamptone. Jaukus miestelis, niekur neskubantys žmonės ir daugybė (kaip man pasirodė) jachtų. Kiek vėliau Raimis man paaiškino, kad tai labia maža marina (marina - tai prieplauka, kurioje švartuojasi jachtos). Pasak jo, būna marinų, kur švartuojasi iki 3000 jachtų. Kaip ir visada, patinginiauti kapitonas neleido. Vieni tvarkė įrangą, kiti perrinko produktus, treti plovė jachtą. Tik vakare buvome „išleisti” į miestą. Labai viskas tvarkinga, gražu ir kultūringa.

Dar šiek tiek nuotraukų, atspindinčių Biskają vakare. Labai gražus saulėlydis. Tokiu oru galima pasidžiaugti gyvenimu.

Arunas ir Arvydas tikrai smagiai pasidarbavo ruošdami maistą.
Šiandien buvo ir buriavimo, ir poilsio.

Vakar apie 12 val. Lietuvos laiku jachta „Ambersail“ atsišvartavo Southemptono uoste. Daugelis įgulos narių pamanė „pagaliau“, nes visi smulkūs remonto ir kai kurių plaukimo metu patirtų nuostolių tvarkymo darbai , atlikti pačios įgulos pajėgomis, buvo pabaigti per pusantros dienos. O po to prasidėjo nuobodus laukimas.

Paprastai išplaukus pro uosto vartus užklumpa pačios įvairiausios mintys. Pakartojus šią išplaukimo procedūrą kelis šimtus, o gal net tūkstančius kartų jos tampa lakoniškos, tokios kaip: „gal kavos?” arba „O, jau vemia”. Išplaukus pro uosto vartus Spalio 5 dieną pirma mintis buvo „Koks asilas sugalvojo laviruotę?”. Sunku nupasakoti kokios mintys gali kilti, jei saugos diržai tave saugo ne tik nuo to, kad neiškristum, o padeda išsėdėti kokpite. Banga - kylam ir opa - laisvas kritimas žemyn, banga - kylam, ir vėl krentam. Visgi visą šitą pasivažinėjimą skalbimo mašinoje vainikuoja dviženkliai lago parodymai. Gniak!

Ketvirtadienis. 2008 10 09 d.

Išplaukėme iš Kylio apie 7 ryto. Nuo pačio uosto iki kanalo, kuriuo turėjome kirsti Vokietiją, visai netoli. Vos už 15 minučių jau buvome išsirikiavę už kitų laivų norinčių sutrumpinti kelią, ir nesukti rato aplink Daniją. Įplaukus į kanalą man atrodė, kad buriavimas yra nuostabus dalykas. Kaip išaiškėjo vėliau… klydau. Kanale vanduo lygus kaip stiklas. 7-8 mazgai per valandą (14-16 km/h). Pirmoje dienos pusėje nuobodžiavau… neskaitant to kad gavau plauti indus. Su Kapitonu Sauliumi pradėjome tiesti laidus, kad galėtumėme paleisti laive muziką. Paleidome! Ant jachtos denio prasidėjo šokiai. Didžiausias šokėjas pas mus pasirodė „Šefas“ (tokia Arvydo pravardė. Apie trečią valandą dienos galų gale įkalbėjau Kapitoną kad leistų pasikelti į stiebo viršų. Vaizdelis iš ten atsivėrė fantastiškas. Gražūs sutvarkyti ūkiai, lygūs laukai ir begalybė vėjo generatorių. Pavakare išplaukėme iš kanalo į Elbės žiotis. Pirmas 2-3 valandas oras buvo geras, tad nesitikėdamas jokių siurprizų nuėjau miegoti.