|
|
|
|||||
Laivo gyventojai labai skirtingi, tai pat ir jų elgsena. Lėkšti ir prasmingi pokalbiai, konkurencija ir frakcijos, nuoširdumas ir pataikavimas- visa tai, kai gamta nerūstauja. Tačiau pavojaus valandą gyventojų elgesys kinta. Draugystė, paslaugumas, subordinacija ir aiškus supratimas, kad Dievas aukščiau už visus. Išlikimo akivaizdoje visi tampa lygūs, išlikti jie gali tik būdami vieningi.
Laivo gyventojai- ateiviai iš Žemės. Jie iš naujo kuria naują mažą visuomenę. Žemėje užtarnauti titulai laive nebegalioja. Buvęs direktorius plauna indus, prezidentas paklūsta bet kokiai kapitono komandai. Kaip ir kiti Laivo gyventojai jie šlapinasi per bortą arba pakimba laivo išorinėje pusėje kai užsinori „didelio“. Kaip ir visi jie ilgisi švelnumo ir moters. Dabar jie tokie patys laivo gyventojai. Tarsi nuogi. Jie puikiai supranta, kad nuo šiol jų likimas, ypač kritiškais momentais, priklauso nuo labiau patyrusių senbuvių, tarsi žynių, mokančių susitarti su gamta.
Laivas kantrus. Jis išdidžiai kenčia savo šventą lemtį - tarnauti mažajai valstybei ir jos žmonėms, būti tvirtu pagrindu jiems po kojomis. Kartais jis džiaugiasi harmoningu sambūviu su gamta ir žmogumi. Kartais susigūžęs vaitoja kęsdamas žmonių ir gamtos smūgius. Kaip ir Laivo gyventojai jis ilgisi meilės ir rūpestingumo.
Šios mažos valstybės judėjimas erdvėje kartais nutrūksta. Laivas sustoja pasveikinti svečius kraštus. Laivo santykis su kranto žmonėmis be galo įdomus. Jaunutė studentė besimokanti prestižinėje mokykloje priima jį kaip drąsos simbolį. Kiti įlipa į jį tarsi grįžtų į tėviškę. Taip jaučiasi senukas pabėgęs per Baltiją nuo karo negandų maža žvejų valtele. Kūrėjas muzikantas prisėda ant denio ir visą naktį negali sustoti grojęs - jam tai įkvėpimo šaltinis. Profesorė atveda tris savo mokines iš svečios didžios šalies - joms tai mažos kaimynės didžiadvasiškumo pamoka. Sportiška taupiai prisidengusi gražuolė bando lipti į stiebą ir prašosi fotografuojama- jai tai podiumas. Kita iš pažiūros kukli mergina „tirpsta“ nuo laivo gyventojų dėmesio - jai pats laivas nesvarbu, ji pasitinka dvylika svajonių karalaičių, atjojusių ant baltų žirgų. Profesionalus buriuotojas su savo komanda: jiems tai lenktyninis laivas- mazgai, pėdos, grimzlė, buringumas ir baltas pavydas akyse.
Jau seniausiais laikais laivas tapo simboliu - Nojaus laivas gelbėjo pasaulį, Homeras juo nešė savo apdainuotus didvyrius. Šiandien laivas yra tapęs bendriniu žodžiu - lėktuvai taip pat vadinami oro laivais.
Kas mes tokie - Laivas ir jo gyventojai? Apaštalai, skelbiantys Žodį? Didvyriai? Atsitiktiniai nuodėmingi pakeleiviai?...
Ar labai skaudės lipant iš Laivo?
Laikas yra visatos vardiklis. Jis - didžiausias priešas ir kartu draugas. Tūkstantmetis beribėje laiko tėkmėje yra tik akimirka. Tuomet ar svarbu kiek ilgai trunka ši kelionė: tūkstantį metų, devynis mėnesius ar tik tris dienas? Amžina ir vertinga yra tik tai - kas nepamatuojama.
Rolandas Palekas
XI etapo įgulos narys
Laivo gyventojai- ateiviai iš Žemės. Jie iš naujo kuria naują mažą visuomenę. Žemėje užtarnauti titulai laive nebegalioja. Buvęs direktorius plauna indus, prezidentas paklūsta bet kokiai kapitono komandai. Kaip ir kiti Laivo gyventojai jie šlapinasi per bortą arba pakimba laivo išorinėje pusėje kai užsinori „didelio“. Kaip ir visi jie ilgisi švelnumo ir moters. Dabar jie tokie patys laivo gyventojai. Tarsi nuogi. Jie puikiai supranta, kad nuo šiol jų likimas, ypač kritiškais momentais, priklauso nuo labiau patyrusių senbuvių, tarsi žynių, mokančių susitarti su gamta.
Laivas kantrus. Jis išdidžiai kenčia savo šventą lemtį - tarnauti mažajai valstybei ir jos žmonėms, būti tvirtu pagrindu jiems po kojomis. Kartais jis džiaugiasi harmoningu sambūviu su gamta ir žmogumi. Kartais susigūžęs vaitoja kęsdamas žmonių ir gamtos smūgius. Kaip ir Laivo gyventojai jis ilgisi meilės ir rūpestingumo.
Šios mažos valstybės judėjimas erdvėje kartais nutrūksta. Laivas sustoja pasveikinti svečius kraštus. Laivo santykis su kranto žmonėmis be galo įdomus. Jaunutė studentė besimokanti prestižinėje mokykloje priima jį kaip drąsos simbolį. Kiti įlipa į jį tarsi grįžtų į tėviškę. Taip jaučiasi senukas pabėgęs per Baltiją nuo karo negandų maža žvejų valtele. Kūrėjas muzikantas prisėda ant denio ir visą naktį negali sustoti grojęs - jam tai įkvėpimo šaltinis. Profesorė atveda tris savo mokines iš svečios didžios šalies - joms tai mažos kaimynės didžiadvasiškumo pamoka. Sportiška taupiai prisidengusi gražuolė bando lipti į stiebą ir prašosi fotografuojama- jai tai podiumas. Kita iš pažiūros kukli mergina „tirpsta“ nuo laivo gyventojų dėmesio - jai pats laivas nesvarbu, ji pasitinka dvylika svajonių karalaičių, atjojusių ant baltų žirgų. Profesionalus buriuotojas su savo komanda: jiems tai lenktyninis laivas- mazgai, pėdos, grimzlė, buringumas ir baltas pavydas akyse.
Jau seniausiais laikais laivas tapo simboliu - Nojaus laivas gelbėjo pasaulį, Homeras juo nešė savo apdainuotus didvyrius. Šiandien laivas yra tapęs bendriniu žodžiu - lėktuvai taip pat vadinami oro laivais.
Kas mes tokie - Laivas ir jo gyventojai? Apaštalai, skelbiantys Žodį? Didvyriai? Atsitiktiniai nuodėmingi pakeleiviai?...
Ar labai skaudės lipant iš Laivo?
Laikas yra visatos vardiklis. Jis - didžiausias priešas ir kartu draugas. Tūkstantmetis beribėje laiko tėkmėje yra tik akimirka. Tuomet ar svarbu kiek ilgai trunka ši kelionė: tūkstantį metų, devynis mėnesius ar tik tris dienas? Amžina ir vertinga yra tik tai - kas nepamatuojama.
Rolandas Palekas
XI etapo įgulos narys
