|
|
|
|
|
Sala mus pasitiko visu savo niūrumu, tamsumu (nešvietė net uosto įėjimo vartų signalinės šviesos), o taip pat absoliučiu mūsų ignoravimu (radijo ryšys iš kranto pusės užtikrintai tylėjo). Priplaukus arčiau numatomos švartavimosi vietos iš vietinių gyventojų gestikuliacijos supratome, kad šioje vietoje švartuotis arba negalima, arba nepatartina, o gal būt net pavojinga dėl didelės vandenyno bangos, ką vėliau pastebėjome patys. Apsukę sprendimo priėmimo ratą, nusprendėme prieš išmetant inkarą viduryje įlankėlės pamėginti laimę vidiniame uostelyje, kuris pasirodo tuo pačiu yra ir žvejų uostas, ir žuvų turgus, ir keltų prieplauka, nors dydžiu tikrai neviršija Nidos žvejų uosto akvatorijos.
Švartuojamės prie laivo vaiduoklio
Besibraunant pro plūduriuojančius šalutinės uosto veikos produktus: polietileninius maišus, kartonines dėžes, žuvies liekanas, be dviejų laivų aukštais bortais ir kelto, prie kurių prisišvartuoti praktiškai neįmanoma, atokiau pastebėjome stovintį laivą vaiduoklį, po kurį paslaptingai judėjo tamsūs šešėliai (tamsūs ne tik dėl tamsios nakties). Laivas vaiduoklis su savo išdaužytais iliuminatoriais, nenusakoma spalva, kurios nustatyti nepavyko net ir prašvitus, švartavimosi lyno skleidžiamais žmogaus ausiai sunkiai priimamais garsais visiškai atitiko Haufo „Laivo vaiduoklio“ inscenizaciją. Žmogus, prisistatęs laivo kapitonu ar tikrai artimu jam asmeniu mūsų laimei buvo poliglotas – mokėjo anglų, prancūzų, ispanų kalbas, gaila tik po tris – penkis žodžius kiekvienos iš jų. Bendromis įgulos lingvistinėmis pastangomis, buvo gautas leidimas prisišvartuoti prie šio laivo. Tuo pačiu įgijom galimybę pasinaudoti pastarojo laivo deniu kaip tilteliu sąlyčiui su krantu. Kaip vėliau paaiškėjo, tas žmogus buvo ne visai kapitonas, o leidimas gautas ne visai už ačiū.
Išraiškinga gestų kalba buvome perspėti apie vietinių gyventojų hobius, tradicijas, o gal netgi gyvenimo būdą - vagystes, apgaules, sukčiavimą ir kitus galimus materialinių vertybių netekimo atvejus. Perspėjimas buvo duotas laiku. Po keleto minučių pasirodė pirmieji komersantai, kuriuos mes visiškai ignoravom, bet tai jų nė kiek netrikdė. Po 20 minučių jų monologo buvo nusiųsti du įgulos atstovai ryšiams su krantu pamėginti išgauti pirminę, nors apytikslę informaciją apie jachtos provizijos - vandens, dyzelinio kuro, maisto produktų papildymo galimybes. Bet nei verslininkai, kurie kaip vėliau paaiškėjo greičiau yra šešėlinės ekonomikos atstovai, nei jų atsivestas vertėjas, kuris į visus klausimus, netgi „kur“ ir “ kada“, turėjo universalų atsakymą “yes“, nieko konkretaus mums rūpimais klausimais pasakyti negalėjo. Už tai konkrečiai apibūdino savo prekių ir galimų paslaugų spektrą, kuris beveik šimtu procentu nesutapo nei su mūsų buriuotojiška etika, nei su mūsų gyvenimo būdu. Nei mūsų švelni atsisakymo forma, nei pseudo kapitono reikalavimai palikti mus ramybėje, nelabai ką gelbėjo, kol nepasirodė uosto apsaugos darbuotojas, kuris buvo jiems autoritetas. Gavęs paragauti šlakelį lietuviško brendžio ir atsivedęs padegustuoti jo savo kolegą, uosto apsaugininkas buvo priverstas duoti žodinį pasižadėjimą užtikrinti ramų miegą pavargusiai įgulai. Po 15 minučių sutartis vienašališkai buvo nutraukta, nes jiems atsirado kažkokių neatidėliotinų reikalų.
Besibraunant pro plūduriuojančius šalutinės uosto veikos produktus: polietileninius maišus, kartonines dėžes, žuvies liekanas, be dviejų laivų aukštais bortais ir kelto, prie kurių prisišvartuoti praktiškai neįmanoma, atokiau pastebėjome stovintį laivą vaiduoklį, po kurį paslaptingai judėjo tamsūs šešėliai (tamsūs ne tik dėl tamsios nakties). Laivas vaiduoklis su savo išdaužytais iliuminatoriais, nenusakoma spalva, kurios nustatyti nepavyko net ir prašvitus, švartavimosi lyno skleidžiamais žmogaus ausiai sunkiai priimamais garsais visiškai atitiko Haufo „Laivo vaiduoklio“ inscenizaciją. Žmogus, prisistatęs laivo kapitonu ar tikrai artimu jam asmeniu mūsų laimei buvo poliglotas – mokėjo anglų, prancūzų, ispanų kalbas, gaila tik po tris – penkis žodžius kiekvienos iš jų. Bendromis įgulos lingvistinėmis pastangomis, buvo gautas leidimas prisišvartuoti prie šio laivo. Tuo pačiu įgijom galimybę pasinaudoti pastarojo laivo deniu kaip tilteliu sąlyčiui su krantu. Kaip vėliau paaiškėjo, tas žmogus buvo ne visai kapitonas, o leidimas gautas ne visai už ačiū.
Išraiškinga gestų kalba buvome perspėti apie vietinių gyventojų hobius, tradicijas, o gal netgi gyvenimo būdą - vagystes, apgaules, sukčiavimą ir kitus galimus materialinių vertybių netekimo atvejus. Perspėjimas buvo duotas laiku. Po keleto minučių pasirodė pirmieji komersantai, kuriuos mes visiškai ignoravom, bet tai jų nė kiek netrikdė. Po 20 minučių jų monologo buvo nusiųsti du įgulos atstovai ryšiams su krantu pamėginti išgauti pirminę, nors apytikslę informaciją apie jachtos provizijos - vandens, dyzelinio kuro, maisto produktų papildymo galimybes. Bet nei verslininkai, kurie kaip vėliau paaiškėjo greičiau yra šešėlinės ekonomikos atstovai, nei jų atsivestas vertėjas, kuris į visus klausimus, netgi „kur“ ir “ kada“, turėjo universalų atsakymą “yes“, nieko konkretaus mums rūpimais klausimais pasakyti negalėjo. Už tai konkrečiai apibūdino savo prekių ir galimų paslaugų spektrą, kuris beveik šimtu procentu nesutapo nei su mūsų buriuotojiška etika, nei su mūsų gyvenimo būdu. Nei mūsų švelni atsisakymo forma, nei pseudo kapitono reikalavimai palikti mus ramybėje, nelabai ką gelbėjo, kol nepasirodė uosto apsaugos darbuotojas, kuris buvo jiems autoritetas. Gavęs paragauti šlakelį lietuviško brendžio ir atsivedęs padegustuoti jo savo kolegą, uosto apsaugininkas buvo priverstas duoti žodinį pasižadėjimą užtikrinti ramų miegą pavargusiai įgulai. Po 15 minučių sutartis vienašališkai buvo nutraukta, nes jiems atsirado kažkokių neatidėliotinų reikalų.
Įkyruolius atbaidė NATO
Vėl pasirodė vertelgos. Supratęs, kad tai greitai nesibaigs ir jokiomis civilizuotomis elgesio normomis situacijos nepakeis, mūsų kapitonas nusprendė pastatyti sargybą visam jachtos stovėjimo saloje laikui. Prekeiviai po truputį mažino atstumą iki jachtos. Neapsikentus dėl čiabuvių veiksmų buvo panaudotas paskutinis argumentas palikti mus ramybėje. Vienas iš įgulos narių jiems paaiškino, kad Lietuva priklauso NATO šalių aljansui, ir kad mes vykdome išskirtinį NATO projektą, todėl mes ir mus supanti aplinka yra pastoviai stebima, ką jiems patvirtino laive akivaizdžiai matoma sumontuota vaizdo sekimo įranga. Jie buvo perspėti, kad, priartėjus prie jachtos “Ambersail” arčiau kaip per 10 metrų aparatūra automatiškai įsijungia ir perduoda informaciją į artimiausią NATO bazę. Neaišku, kiek jie šį argumentą suprato, bet NATO vietiniai turėjo žinoti, nes pagal nepatvirtintus šaltinius ši organizacija saugo ir juos. Argumentas suveikė. Kažką burbuliuodami tarpusavyje, jie atsitraukė. Bet kad ir kas mus besaugotų, sargybą buvo nuspręsta palikti.
Žuvų turguje
Paryčiui, mūsų su kapitonu sargybos metu, pradėjo grįžinėti žvejai. Tuo pat metu automatiškai pradėjo veikti žuvų turgus. Visą flotilę jungė bendri bruožai – jokių atpažinimo ženklų, registracijos numerių, purvina spalva, nekoks kvapas ir jokiais fizikiniais dėsniais nepaaiškinamas sugebėjimas neapsiversti ir nepaskęsti, nes įgula ir kroviniai buvo išdėstyti tik pagal jiems vieniems suprantamą logiką. Vaizdas suintrigavo. Gavęs kapitono Audriaus Jasinsko leidimą, palikęs dėl suprantamų priežasčių laikrodį jachtoje ir pasiėmęs keletą JAV dolerių, patraukiau šurmulio link. Praėjęs pro sargų budelę, kurioje budriai snaudė mūsų vakarykščiai “angelai sargai” patekau į turgaus prieigas. Jau iš priešingos įlankėlės pusės pastebėjau, kad vyksta kažkas įdomaus.
Tvyrojo kažkodėl nešviežios žuvies kvapas ir toks triukšmas, koks paprastai būna sporto arenoje, vienai iš krepšinio komandų paskutinę sekundę pelnius lemiamus taškus. Susidarė įspūdis, kad pagrindinis kriterijus, apsprendžiantis pirkėjo ir pardavėjo sugebėjimą derėtis yra jo balso stiprumas ir tonas. Atsikvošėjęs pradėjau ieškoti galimybės įgulos pageidavimu nusipirkti omarų. Niekas nesuprato, ko aš ieškau. Net juos atvaizdavęs popieriuje, nieko nepešiau. Arba jie omarų neturėjo, arba jie labiau norėjo parduoti savo sugautus tunus, kurių Neptūnas mūsų racionui ir taip laikas nuo laiko atsiųsdavo. Labiau prašvitus, pastebėjau keletą dalykų – kad esu vienintelis baltosios rasės atstovas turguje ir kad apie mane formuojasi jau beveik uždaras turgaus dalyvių ratas. Kiekvienas iš jų vienas kitą perrėkdamas kažką man siūlė ar ko iš manęs norėjo. Tuo metu supratau, kad palikdamas laikrodį ir pinigus jachtoje, klaidos nepadariau.
Situacija išsisprendė, kai prie manęs, visus perrėkdamas, prasibrovė vietinis vyrukas. Kiti prekeiviai pritilo. Jis padavė man ranką, kol kas nieko nesupratau… Atsisukęs į aplinkinius, kurie tuo momentu jau sąlyginai nutilo, mostelėjęs ranka, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų jachtos pusėn, jiems savo kalba pradėjo kažką aiškinti. Labai apsidžiaugiau, kai jo kalboje sugebėjau išskirti žodžius “Ambersail” ir “NATO”. Supančiųjų ratas per keletą minučių išsisklaidė. Dar kartą pakartojęs man “stebuklingus” žodžius be vietines kalbos konteksto, pasiūlė eiti kartu su juo jachtos kryptimi. Aš labai nesipriešinau, nebuvo gaila ir kelių jo paprašytų cigarečių. Vakarykščiai “sargybiniai”, kaip ir mūsų įgulos nariai, išskyrus mūsų kapitoną, toliau ramiai miegojo.
Visiems pailsėjus po naktinės sargybos, buvo paskirstyti darbai. Maisto atsargų papildymui į miestą buvo išsiųsti Vygintas, Virgilijus, Gediminas, Saulius ir Giedrius - kad šį procesą įamžintų. Kapitonas su labiausiai patyrusiu įgulos nariu Linu, paėmė visos įgulos narių pasus ir išėjo tvarkyti muitinės ir pasienio reikalų. Karolis, Linusis ir Rytis buvo komandiruoti į degalinę. Aš su Linu likom atsakingi už geriamo vandens bakų papildymą. Atlikus užduotis ir nusprendus, kad šiandien paliksime šią “išsvajotąją žemę” gavome leidimą nuosekliau ją ištirti. Susiderėję su taksistu dėl kainos, per 10 minučių atvykome į miestelio centrą. Kol mes važiavome, žinia apie pasaulinę krizę turbūt pasiekė šią salą, o tuo pačiu ir vairuotoją, nes taksi kaina jau pasiekus centrą, pasirodo, išaugo trečdaliu. Bandėm įrodinėti, kad infliacija tokiais tempais nepasireiškia, bet jo rinkos dėsnių žinojimas ir argumentai, kadangi jis buvo vietinis, buvo svaresni.
Prajoje – laimingi veidai
Prajos centras labiau priminė sumažintą Gariūnų variantą. Visos įmanomos vietos - visi šaligatviai, tarpuvartės ir ypač tos, kurios buvo šešėlyje, buvo paverstos “prekystaliais”. Skirtumas - absoliutus pirkėjų nebuvimas. Prekeiviai dėl to mažai jaudinosi, šnekėjo su kaimynais, juokėsi. Prekių gausa “prekystaliai” per daug nepasižymėjo. Šalia žuvies gulėjo karoliukai, o prie kojinių glaudėsi drožinėtas drambliukas. Kokybė ir asortimentas mus nelabai tenkino, todėl dar pusvalandį klaidžiojome, kol galų gale radome daugmaž mus tenkinančius suvenyrus. Besikeičiant valiutą į vietinę buvome šiek tiek nustebinti, nes pasirodo banko keitimo kursas yra žymiai geresnis, negu prie jo įėjimo dirbančių “valiutininkų”.
Šiaip miestelio gyvenimas vyko savo vaga. Moterys apsikrovusios įvairiais nešuliais, tam pasitelkusios netgi savo galvas, kažkur skubėjo. Vyrai tuo tarpu, patogiai įsitaisę, niekur neskubėdami ilsėjosi (manau mūsų mielosios Lietuvos moterys pamačiusios tokį vaizdą būtų tikrai atlaidesnes savo vyriškiams). Vaikai būriais su dideliu entuziazmu į priekį atkištu delnu sutikinėjo kiekvieną turistą, kurie gausa ir savo dosnumu, vaikų nelaimei, nepasižymėjo. Nustebino salos gyventojų mentalitetas - nesimatė nė vieno liūdno veido, visi buvo viskuo patenkinti, nerūpestingi. Žiūrint į juos, piršosi nuomonė, kad jų gyvenimo spalvos nepriklauso nuo tokių žemiškų esminių smulkmenų kaip maistas, darbas, buitis. Trumpiau, tai buvo tipiškas afrikietiškas miestelis su savo civilizacija, kultūra ir papročiais, kurių dėl laiko trūkumo mes galbūt visapusiškai nepažinome. Bet jie buvo tikrai savotiškai laimingi.
Atėjo laikas judėti link jachtos, taksi paslauga kainavo vėl brangiau nei buvo sutarta. Mes likome kalti, nes siūlėme tris eurus, o kai atvažiavome, paaiškėjo, pasak vairuotojo, kad siūlėme 30, nors buvo derėtasi vienos rankos pirštais. Po ilgų derybų buvo pasiektas kompromisas – sumokėjom 5. Grįžus trumpai išklausėme draugų pasakojimus apie keistoką atvežtų vandens talpų spalvą ir specifini kvapą, apie kuro kolonėlės darbuotojo aiškinimus, kad tikrasis dyzelinas turi būti rudas. Aptarėme šių produktų vartojimo eiliškumą ir sąlygas. Baigėsi pasiruošimas išplaukti, vyko priverstinis atsidėkojimas Žaliojo Iškyšulio salų atstovams - gretimo laivo kapitonui ir pagrindiniam uosto muitininkui, jų nuomone, stipriai prisidėjusiems prie mūsų Odisėjos sėkmės.
Atsišvartavome, pakėlėme bures. Cape Verde sala po truputį tolo. Antrojo etapo įgulos nariams nosinių išsiskyrimo ašaroms nubraukti nereikėjo.
Laivo žurnale atsirado naujas įrašas: “17:00 atsišvartavome iš salos Cape Verde. Iki Cape Town mūsų pasirinktu maršrutu liko 4862 jūrmylės”.
Vėl pasirodė vertelgos. Supratęs, kad tai greitai nesibaigs ir jokiomis civilizuotomis elgesio normomis situacijos nepakeis, mūsų kapitonas nusprendė pastatyti sargybą visam jachtos stovėjimo saloje laikui. Prekeiviai po truputį mažino atstumą iki jachtos. Neapsikentus dėl čiabuvių veiksmų buvo panaudotas paskutinis argumentas palikti mus ramybėje. Vienas iš įgulos narių jiems paaiškino, kad Lietuva priklauso NATO šalių aljansui, ir kad mes vykdome išskirtinį NATO projektą, todėl mes ir mus supanti aplinka yra pastoviai stebima, ką jiems patvirtino laive akivaizdžiai matoma sumontuota vaizdo sekimo įranga. Jie buvo perspėti, kad, priartėjus prie jachtos “Ambersail” arčiau kaip per 10 metrų aparatūra automatiškai įsijungia ir perduoda informaciją į artimiausią NATO bazę. Neaišku, kiek jie šį argumentą suprato, bet NATO vietiniai turėjo žinoti, nes pagal nepatvirtintus šaltinius ši organizacija saugo ir juos. Argumentas suveikė. Kažką burbuliuodami tarpusavyje, jie atsitraukė. Bet kad ir kas mus besaugotų, sargybą buvo nuspręsta palikti.
Žuvų turguje
Paryčiui, mūsų su kapitonu sargybos metu, pradėjo grįžinėti žvejai. Tuo pat metu automatiškai pradėjo veikti žuvų turgus. Visą flotilę jungė bendri bruožai – jokių atpažinimo ženklų, registracijos numerių, purvina spalva, nekoks kvapas ir jokiais fizikiniais dėsniais nepaaiškinamas sugebėjimas neapsiversti ir nepaskęsti, nes įgula ir kroviniai buvo išdėstyti tik pagal jiems vieniems suprantamą logiką. Vaizdas suintrigavo. Gavęs kapitono Audriaus Jasinsko leidimą, palikęs dėl suprantamų priežasčių laikrodį jachtoje ir pasiėmęs keletą JAV dolerių, patraukiau šurmulio link. Praėjęs pro sargų budelę, kurioje budriai snaudė mūsų vakarykščiai “angelai sargai” patekau į turgaus prieigas. Jau iš priešingos įlankėlės pusės pastebėjau, kad vyksta kažkas įdomaus.
Tvyrojo kažkodėl nešviežios žuvies kvapas ir toks triukšmas, koks paprastai būna sporto arenoje, vienai iš krepšinio komandų paskutinę sekundę pelnius lemiamus taškus. Susidarė įspūdis, kad pagrindinis kriterijus, apsprendžiantis pirkėjo ir pardavėjo sugebėjimą derėtis yra jo balso stiprumas ir tonas. Atsikvošėjęs pradėjau ieškoti galimybės įgulos pageidavimu nusipirkti omarų. Niekas nesuprato, ko aš ieškau. Net juos atvaizdavęs popieriuje, nieko nepešiau. Arba jie omarų neturėjo, arba jie labiau norėjo parduoti savo sugautus tunus, kurių Neptūnas mūsų racionui ir taip laikas nuo laiko atsiųsdavo. Labiau prašvitus, pastebėjau keletą dalykų – kad esu vienintelis baltosios rasės atstovas turguje ir kad apie mane formuojasi jau beveik uždaras turgaus dalyvių ratas. Kiekvienas iš jų vienas kitą perrėkdamas kažką man siūlė ar ko iš manęs norėjo. Tuo metu supratau, kad palikdamas laikrodį ir pinigus jachtoje, klaidos nepadariau.
Situacija išsisprendė, kai prie manęs, visus perrėkdamas, prasibrovė vietinis vyrukas. Kiti prekeiviai pritilo. Jis padavė man ranką, kol kas nieko nesupratau… Atsisukęs į aplinkinius, kurie tuo momentu jau sąlyginai nutilo, mostelėjęs ranka, kaip vėliau paaiškėjo, mūsų jachtos pusėn, jiems savo kalba pradėjo kažką aiškinti. Labai apsidžiaugiau, kai jo kalboje sugebėjau išskirti žodžius “Ambersail” ir “NATO”. Supančiųjų ratas per keletą minučių išsisklaidė. Dar kartą pakartojęs man “stebuklingus” žodžius be vietines kalbos konteksto, pasiūlė eiti kartu su juo jachtos kryptimi. Aš labai nesipriešinau, nebuvo gaila ir kelių jo paprašytų cigarečių. Vakarykščiai “sargybiniai”, kaip ir mūsų įgulos nariai, išskyrus mūsų kapitoną, toliau ramiai miegojo.
Visiems pailsėjus po naktinės sargybos, buvo paskirstyti darbai. Maisto atsargų papildymui į miestą buvo išsiųsti Vygintas, Virgilijus, Gediminas, Saulius ir Giedrius - kad šį procesą įamžintų. Kapitonas su labiausiai patyrusiu įgulos nariu Linu, paėmė visos įgulos narių pasus ir išėjo tvarkyti muitinės ir pasienio reikalų. Karolis, Linusis ir Rytis buvo komandiruoti į degalinę. Aš su Linu likom atsakingi už geriamo vandens bakų papildymą. Atlikus užduotis ir nusprendus, kad šiandien paliksime šią “išsvajotąją žemę” gavome leidimą nuosekliau ją ištirti. Susiderėję su taksistu dėl kainos, per 10 minučių atvykome į miestelio centrą. Kol mes važiavome, žinia apie pasaulinę krizę turbūt pasiekė šią salą, o tuo pačiu ir vairuotoją, nes taksi kaina jau pasiekus centrą, pasirodo, išaugo trečdaliu. Bandėm įrodinėti, kad infliacija tokiais tempais nepasireiškia, bet jo rinkos dėsnių žinojimas ir argumentai, kadangi jis buvo vietinis, buvo svaresni.
Prajoje – laimingi veidai
Prajos centras labiau priminė sumažintą Gariūnų variantą. Visos įmanomos vietos - visi šaligatviai, tarpuvartės ir ypač tos, kurios buvo šešėlyje, buvo paverstos “prekystaliais”. Skirtumas - absoliutus pirkėjų nebuvimas. Prekeiviai dėl to mažai jaudinosi, šnekėjo su kaimynais, juokėsi. Prekių gausa “prekystaliai” per daug nepasižymėjo. Šalia žuvies gulėjo karoliukai, o prie kojinių glaudėsi drožinėtas drambliukas. Kokybė ir asortimentas mus nelabai tenkino, todėl dar pusvalandį klaidžiojome, kol galų gale radome daugmaž mus tenkinančius suvenyrus. Besikeičiant valiutą į vietinę buvome šiek tiek nustebinti, nes pasirodo banko keitimo kursas yra žymiai geresnis, negu prie jo įėjimo dirbančių “valiutininkų”.
Šiaip miestelio gyvenimas vyko savo vaga. Moterys apsikrovusios įvairiais nešuliais, tam pasitelkusios netgi savo galvas, kažkur skubėjo. Vyrai tuo tarpu, patogiai įsitaisę, niekur neskubėdami ilsėjosi (manau mūsų mielosios Lietuvos moterys pamačiusios tokį vaizdą būtų tikrai atlaidesnes savo vyriškiams). Vaikai būriais su dideliu entuziazmu į priekį atkištu delnu sutikinėjo kiekvieną turistą, kurie gausa ir savo dosnumu, vaikų nelaimei, nepasižymėjo. Nustebino salos gyventojų mentalitetas - nesimatė nė vieno liūdno veido, visi buvo viskuo patenkinti, nerūpestingi. Žiūrint į juos, piršosi nuomonė, kad jų gyvenimo spalvos nepriklauso nuo tokių žemiškų esminių smulkmenų kaip maistas, darbas, buitis. Trumpiau, tai buvo tipiškas afrikietiškas miestelis su savo civilizacija, kultūra ir papročiais, kurių dėl laiko trūkumo mes galbūt visapusiškai nepažinome. Bet jie buvo tikrai savotiškai laimingi.
Atėjo laikas judėti link jachtos, taksi paslauga kainavo vėl brangiau nei buvo sutarta. Mes likome kalti, nes siūlėme tris eurus, o kai atvažiavome, paaiškėjo, pasak vairuotojo, kad siūlėme 30, nors buvo derėtasi vienos rankos pirštais. Po ilgų derybų buvo pasiektas kompromisas – sumokėjom 5. Grįžus trumpai išklausėme draugų pasakojimus apie keistoką atvežtų vandens talpų spalvą ir specifini kvapą, apie kuro kolonėlės darbuotojo aiškinimus, kad tikrasis dyzelinas turi būti rudas. Aptarėme šių produktų vartojimo eiliškumą ir sąlygas. Baigėsi pasiruošimas išplaukti, vyko priverstinis atsidėkojimas Žaliojo Iškyšulio salų atstovams - gretimo laivo kapitonui ir pagrindiniam uosto muitininkui, jų nuomone, stipriai prisidėjusiems prie mūsų Odisėjos sėkmės.
Atsišvartavome, pakėlėme bures. Cape Verde sala po truputį tolo. Antrojo etapo įgulos nariams nosinių išsiskyrimo ašaroms nubraukti nereikėjo.
Laivo žurnale atsirado naujas įrašas: “17:00 atsišvartavome iš salos Cape Verde. Iki Cape Town mūsų pasirinktu maršrutu liko 4862 jūrmylės”.
