|
|
Už dešimties minučių su keletu džiūvėsių kišenėje ir puoduku arbatos išlendu iš kajutės. Apsiblaususiu žvilgsniu (prausiamės vėliau, vachtos metu - miegas svarbiau) apžvelgiu horizontą iš kaires, po to iš dešinės. Naivu: jau dvidešimt dienų kaip tas pats. Užmetu žvilgsnį į prietaisus. Aišku, tas pats. „Kaip?“- klausiu. Rytis atsakydamas prie šturvalo trukteli pečiais - suprask: ”Pats matai“. Renkasi mūsiškiai. Visi apsimiegoję. Giedrius gal mažiau. Prašo į galjuną, Audrius leidžia. Senoji vachta juokauja. Normalu. Jiems saulė zenite, mums – tik horizonte. Linkus bando pritariamai juoktis, bet trukdo žiovulys. Po penkiolikos minučių supratę, kad jų juokeliai kol kas juokingi tik jiems patiems, eina miegoti.
Monotonija: ar reikės rišti prie stiebo ?
Arbata išgerta, pirmoji cigaretė. Visiškai prabundame paeiliui suvaikščioję nusiprausti. Žiūrim į horizontą, pasikeičiam keletu frazių. Vėl sėdim, žiūrim. Pasitvarkom bures, paeiliui pasitikrinam elektroninį paštą. Vėl sėdim, žiūrim. Vienas po kito pradedam kažką pasakoti, dažnai ką jau buvome pasakoję. Normalu. Pusę dvylikos pasirodo, kaip visada, Linusis. Jo žadint nereikia, niekados. Mes juokaujame, jis ne – tik apsidairo. Matyta situacija. Einu semti vandens, keliu Liną, Vygį, Saulius pats. Giedrius paruošia karštus gėrimus. Keičiamės. Normaliai pusryčiaujam. Kažkoks triukšmas viršuje, kažką pamatė. Kažką plaukiant. Visi lekiam į viršų. Nuo trepsėjimo pabunda ir likusieji. Jie irgi jau viršuj. Kas tai? Ryškėja. Išryškėjo- skardinė statinė. Tuščia, per daug iškilusi. Ginčai, diskusijos. Iš kur? Kas joje buvo?... Vis kažkas naujo...
...Vėl praėjo eilinis pusdienis, toks pats koks dvidešimtas iš eilės. Monotoniškai, nuobodžiai, bet gal ir geriau, negu kovoje su stichija, taip ramiau, taip pastoviau, o pastovumas – tai jau teigiamas reiškinys, ypač kalbant apie žmogų, jis reiškia stabilus, prognozuojamas. Visi patyrę buriuotojai žino, kad ilguose plaukiojimuose ateina laikas, kai reikia bijoti psichologinės krizės, kurios padariniai, gali būti taip pat pražūtingi kaip ir uraganai. Ne be reikalo jachtose ginklai turi būti laikomi užrakinti, o vienas iš tokios krizės sprendimo būdų yra netgi brutalus vieno ar keletos įgulos narių izoliavimas, juos pririšant prie stiebo. Tai, aišku, kritiniai atvejai. Kosmonautams psichologinis testas irgi yra būtinas. Pagrindinė tokių krizių atsiradimo priežastis visai suprantama – skirtingų asmenybių su savo įpročiais, charakteriais, priverstinis bendravimas mažoje erdvėje. Aišku tai galėtų liesti ir mus. Ypač mūsų sportinėje jachtoje, kurios konstrukcijos kiekvienas elementas orientuotas į maksimalų greitį, komfortą paliekant minimaliu.
Jachtoje kaip kolūkyje
Gyvenimo sąlygos jachtoje yra tikrai spartietiškos, gyvename kaip vagone plackarte stipriai pažemintomis lubomis, dėl ko judėti galime tik stipriai susilenkę ir viena ranka būtinai laikydamiesi. Gyvenamas jachtoje tai kaip gyvenimas savotiškame kolūkyje, kur daug kas bendra, asmeniškumo mažai. Kur keliami bendri planai ir tikslas, individualiems vietos nėra, su vidaus tvarka, kur dominuoja pareigos, o ne teises. Yra ir kolūkio pirmininkas ir partinės organizacijos sekretorius su savo neeiliniais įgaliojimais. Skirtumas tik tas, kad kolūkis buvo savanoriškas reikalas (ši frazė rusiškai skamba geriau), o įlipus į jachtą ir išplaukus, kelio atgal nėra. Visa tai kartu paėmus ir sudaro neeilines sąlygas susidaryti psichologinei įtampai. Ko gero kiekvienas įgulos narys dar krante suprato, kam jis ryžtasi, kokie neeiliniai išbandymai jo laukia ir tam rimtai nusiteikė. Kaip gyvenimas parodė, visi Odisėjos dalyviai be išimties yra puikiai pasiruošę ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – laive „turistų“ nėra.
Mūsų šaunios įgulos gyvenime ne paskutinę vietą užima humoras. Jį mes galime vartoti netgi nepasitarę su Kapitonu bet kokiom dozėm ir jis neturi šalutinio, tik teigiamą poveikį. Su mažyte jo doze aš noriu pristatyti visus šio nelengvo etapo bendražygius, kurie savo asmeninėmis savybėmis, charakterio bruožais sugebėjo sukurti tokią puikią atmosferą, kurioje nėra vietos ambicijoms, barniams, pykčiams, įžeidinėjimams, o papildomų virvių naudojimas prie stiebo atrodo kaip barbarų išsigalvojimas.
II-oji įgula - geriausieji
Kapitonas Audrius – tai Dievas, Tėvas ir Draugas viename asmeny. Mes juo tikim kaip Dievu, klausom ir leidžiamės auklėjami kaip Tėvo, o tuo pačiu jis mums yra Draugas. Turintis kaip ir mes visi žemiškųjų savybių, kurių realizuoti čia nėra galimybių (labai mėgsta šaltibarščius).
Kai Linas Ivanauskas, Buriuotojas iš didžiosios raidės ką nors daro, abejingų šalia nėra. Nes ne kiekvieną dieną yra proga gauti pamoką iš pačio Linkaus. Ne veltui mes jį praminėm Mere Popins, nes kai jis šalia, visos didelės ir mažos laivo, o tuo pačiu ir mūsų problemos bus išspręstos.
Neišsenkama energija trykštantis Saulius su savo buriuotojišku patyrimu ir išmintimi yra visur ir visada, o ypač tada, kada labiausiai to reikia. „Duracelio“ kiškis yra vėžlys palyginus su Sauliuku.
Savo plačios šypsenos, gero humoro jausmo, geros nuotaikos niekada nepraranda Rytis, nors ne kartą turėjo tam priežasčių. Jachtoje jo gyvenamoji vieta, tikrai ne pačioje ramiausioje ir dėkingiausioje vietoje – jis miega vos ne kambuze ir šalia jo į galjuną eina didysis gyvybės kelias, kuris dėl didelio bangavimo kartais užvingiuoja per jo gultą.
Viena iš svarbiausių mūsų gyvybinių funkcijų palaikymo sąlygų yra geras maitinimas, kas yra Vyginto prerogatyva. Visais laikais kariai prieš mūšį būdavo sočiai pamaitinami, Vygio dėka mes pasiruošę karui su vandens stichija 24 valandas per parą.
Įgulai be galo svarbus yra Giedrius, jis nepaisant beribių vandenyno platybių sugeba surinkti, perduoti kiekvieno iš mūsų nuotaikas, svajones mūsų artimiausiems žmonėms. Tik jo profesionalaus žurnalisto, fotoreporterio, operatoriaus dėka daina „Nors mudu skiria mylios“ išbraukta is jachtos repertuaro.
Turim savo Taikos balandį – Virgį. Jis kaip Iešmininkas nukreipia susierzinimo, nepasitenkinimo, pykčio bangas, dažniausiai dar formavimosi stadijoje taip, kad nei purslelis jų neužtikšta ant mūsų jachtos įgulos narių.
Turim ir savo pagranduką – jauniausią įgulos narį Karolį, kuriam kiekvienas jaučiame ir tėviškus jausmus. Ir ne vienam iš čia esančių turėtų būti gaila, kad taip greitai vaikai perauga tėvus.
Linas – tylos Karalius, jo favoritas -Alekna. Nuo Lino dvelkia olimpine ramybe bet kokiose, net stresinėse situacijose, kas persiduoda ir kitiems.
Gediminas su savo kompiuterijos žiniomis neleisdamas nei minutei mūsų aparatūrai ilsėtis, tuo pačiu neleido ir mums pakartoti Kolumbo žygdarbio.
Linusis – Laikrodis su gegute. Jo biologinis laikrodis taip suprogramuotas, kad nepriklausomai nuo gamtos sąlygų, vandenyno bangavimo, jo fizinės būklės, likus pusei valandos iki vachtos, jis kaip gegutė iš laikrodžio išlenda iš kajutes į denį.
Kai po kyliu 5 tūkstančiai metrų
Monotonija: ar reikės rišti prie stiebo ?
Arbata išgerta, pirmoji cigaretė. Visiškai prabundame paeiliui suvaikščioję nusiprausti. Žiūrim į horizontą, pasikeičiam keletu frazių. Vėl sėdim, žiūrim. Pasitvarkom bures, paeiliui pasitikrinam elektroninį paštą. Vėl sėdim, žiūrim. Vienas po kito pradedam kažką pasakoti, dažnai ką jau buvome pasakoję. Normalu. Pusę dvylikos pasirodo, kaip visada, Linusis. Jo žadint nereikia, niekados. Mes juokaujame, jis ne – tik apsidairo. Matyta situacija. Einu semti vandens, keliu Liną, Vygį, Saulius pats. Giedrius paruošia karštus gėrimus. Keičiamės. Normaliai pusryčiaujam. Kažkoks triukšmas viršuje, kažką pamatė. Kažką plaukiant. Visi lekiam į viršų. Nuo trepsėjimo pabunda ir likusieji. Jie irgi jau viršuj. Kas tai? Ryškėja. Išryškėjo- skardinė statinė. Tuščia, per daug iškilusi. Ginčai, diskusijos. Iš kur? Kas joje buvo?... Vis kažkas naujo...
...Vėl praėjo eilinis pusdienis, toks pats koks dvidešimtas iš eilės. Monotoniškai, nuobodžiai, bet gal ir geriau, negu kovoje su stichija, taip ramiau, taip pastoviau, o pastovumas – tai jau teigiamas reiškinys, ypač kalbant apie žmogų, jis reiškia stabilus, prognozuojamas. Visi patyrę buriuotojai žino, kad ilguose plaukiojimuose ateina laikas, kai reikia bijoti psichologinės krizės, kurios padariniai, gali būti taip pat pražūtingi kaip ir uraganai. Ne be reikalo jachtose ginklai turi būti laikomi užrakinti, o vienas iš tokios krizės sprendimo būdų yra netgi brutalus vieno ar keletos įgulos narių izoliavimas, juos pririšant prie stiebo. Tai, aišku, kritiniai atvejai. Kosmonautams psichologinis testas irgi yra būtinas. Pagrindinė tokių krizių atsiradimo priežastis visai suprantama – skirtingų asmenybių su savo įpročiais, charakteriais, priverstinis bendravimas mažoje erdvėje. Aišku tai galėtų liesti ir mus. Ypač mūsų sportinėje jachtoje, kurios konstrukcijos kiekvienas elementas orientuotas į maksimalų greitį, komfortą paliekant minimaliu.
Jachtoje kaip kolūkyje
Gyvenimo sąlygos jachtoje yra tikrai spartietiškos, gyvename kaip vagone plackarte stipriai pažemintomis lubomis, dėl ko judėti galime tik stipriai susilenkę ir viena ranka būtinai laikydamiesi. Gyvenamas jachtoje tai kaip gyvenimas savotiškame kolūkyje, kur daug kas bendra, asmeniškumo mažai. Kur keliami bendri planai ir tikslas, individualiems vietos nėra, su vidaus tvarka, kur dominuoja pareigos, o ne teises. Yra ir kolūkio pirmininkas ir partinės organizacijos sekretorius su savo neeiliniais įgaliojimais. Skirtumas tik tas, kad kolūkis buvo savanoriškas reikalas (ši frazė rusiškai skamba geriau), o įlipus į jachtą ir išplaukus, kelio atgal nėra. Visa tai kartu paėmus ir sudaro neeilines sąlygas susidaryti psichologinei įtampai. Ko gero kiekvienas įgulos narys dar krante suprato, kam jis ryžtasi, kokie neeiliniai išbandymai jo laukia ir tam rimtai nusiteikė. Kaip gyvenimas parodė, visi Odisėjos dalyviai be išimties yra puikiai pasiruošę ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – laive „turistų“ nėra.
Mūsų šaunios įgulos gyvenime ne paskutinę vietą užima humoras. Jį mes galime vartoti netgi nepasitarę su Kapitonu bet kokiom dozėm ir jis neturi šalutinio, tik teigiamą poveikį. Su mažyte jo doze aš noriu pristatyti visus šio nelengvo etapo bendražygius, kurie savo asmeninėmis savybėmis, charakterio bruožais sugebėjo sukurti tokią puikią atmosferą, kurioje nėra vietos ambicijoms, barniams, pykčiams, įžeidinėjimams, o papildomų virvių naudojimas prie stiebo atrodo kaip barbarų išsigalvojimas.
II-oji įgula - geriausieji
Kapitonas Audrius – tai Dievas, Tėvas ir Draugas viename asmeny. Mes juo tikim kaip Dievu, klausom ir leidžiamės auklėjami kaip Tėvo, o tuo pačiu jis mums yra Draugas. Turintis kaip ir mes visi žemiškųjų savybių, kurių realizuoti čia nėra galimybių (labai mėgsta šaltibarščius).
Kai Linas Ivanauskas, Buriuotojas iš didžiosios raidės ką nors daro, abejingų šalia nėra. Nes ne kiekvieną dieną yra proga gauti pamoką iš pačio Linkaus. Ne veltui mes jį praminėm Mere Popins, nes kai jis šalia, visos didelės ir mažos laivo, o tuo pačiu ir mūsų problemos bus išspręstos.
Neišsenkama energija trykštantis Saulius su savo buriuotojišku patyrimu ir išmintimi yra visur ir visada, o ypač tada, kada labiausiai to reikia. „Duracelio“ kiškis yra vėžlys palyginus su Sauliuku.
Savo plačios šypsenos, gero humoro jausmo, geros nuotaikos niekada nepraranda Rytis, nors ne kartą turėjo tam priežasčių. Jachtoje jo gyvenamoji vieta, tikrai ne pačioje ramiausioje ir dėkingiausioje vietoje – jis miega vos ne kambuze ir šalia jo į galjuną eina didysis gyvybės kelias, kuris dėl didelio bangavimo kartais užvingiuoja per jo gultą.
Viena iš svarbiausių mūsų gyvybinių funkcijų palaikymo sąlygų yra geras maitinimas, kas yra Vyginto prerogatyva. Visais laikais kariai prieš mūšį būdavo sočiai pamaitinami, Vygio dėka mes pasiruošę karui su vandens stichija 24 valandas per parą.
Įgulai be galo svarbus yra Giedrius, jis nepaisant beribių vandenyno platybių sugeba surinkti, perduoti kiekvieno iš mūsų nuotaikas, svajones mūsų artimiausiems žmonėms. Tik jo profesionalaus žurnalisto, fotoreporterio, operatoriaus dėka daina „Nors mudu skiria mylios“ išbraukta is jachtos repertuaro.
Turim savo Taikos balandį – Virgį. Jis kaip Iešmininkas nukreipia susierzinimo, nepasitenkinimo, pykčio bangas, dažniausiai dar formavimosi stadijoje taip, kad nei purslelis jų neužtikšta ant mūsų jachtos įgulos narių.
Turim ir savo pagranduką – jauniausią įgulos narį Karolį, kuriam kiekvienas jaučiame ir tėviškus jausmus. Ir ne vienam iš čia esančių turėtų būti gaila, kad taip greitai vaikai perauga tėvus.
Linas – tylos Karalius, jo favoritas -Alekna. Nuo Lino dvelkia olimpine ramybe bet kokiose, net stresinėse situacijose, kas persiduoda ir kitiems.
Gediminas su savo kompiuterijos žiniomis neleisdamas nei minutei mūsų aparatūrai ilsėtis, tuo pačiu neleido ir mums pakartoti Kolumbo žygdarbio.
Linusis – Laikrodis su gegute. Jo biologinis laikrodis taip suprogramuotas, kad nepriklausomai nuo gamtos sąlygų, vandenyno bangavimo, jo fizinės būklės, likus pusei valandos iki vachtos, jis kaip gegutė iš laikrodžio išlenda iš kajutes į denį.
Kai po kyliu 5 tūkstančiai metrų
Su šiais puikias žmonėmis mes visi kartu buvome stiprūs, o patekę į neeilines sąlygas sugebėjome išlikti žmonėmis, kurie gerbia, supranta vieni kitus, sugeba toleruoti vieni kitų trūkumus, kurių kiekvienas tikrai turime. Galbūt ten, krante kai kam atrodys, kad šiose mintyse per daug hiperbolizacijos, panegirikos mūsų įgulai, bet kai esi keletą tūkstančių jūrmylių nuo artimiausio kranto, o tau po kyliu penki tūkstančiai metrų viskas atrodo šiek tiek kitaip. Čia tu priklausomas nuo kitų, o kiti nuo tavęs, alternatyvos nėra. Kiekvienas pasitikrino save, savo dvasinę būseną ir nors tai nebuvo lengva, visas problemas užgniaužė savyje. Kitaip ir negalėjo būti, mus vedė vienas tikslas ir kitaip jis būtų sunkiai pasiekiamas.
Ir čia jachtoje gal būt dėl to, kad nekamuoja žemiškos problemos, gal dėl to, kad yra daug laisvo laiko pamastymams, gal dėl filosofinės aplinkos daug ką gali apmastyti, suprasti. Supranti ką tau reiškia draugai, artimieji, šeima, Tėvynė ir jų labai pasiilgstama.....
Mindaugas Baltrūnas
II etapo įgulos narys
Las Palmasas - Keiptaunas
Spalio 25 d. – lapkričio 24 d.
