|
|
Iš kart atsakyti, o svarbiausiai, kad tas atsakymas būtų aiškus, suprantamas ir įtikinantis jaučiu nelabai pavyko. Ir suprantu, kad vieną paprastą atsakymą, kuris kiekvienam lietuviui būtų aiškus, trumpas ir visapusis, rasti nelengva.
Lengviausia būtų pasakyti, ko ieško patys tie, kurie visada plaukioja jūromis. Žvejai – jūrose gaudo žuvį, krovininių ir keleivinių laivų kapitonai bei įgulos gabena žmones bei krovinius, apsaugos bei gelbėjimo jūrininkai taip pat atlieka aiškią misiją. Tipiškoje lietuviškoje jūros ir jūreivystės sampratoje būtent šie žmonės yra tikrieji jūreiviai, jūra yra jų profesija, pragyvenimo šaltinis, žodžiu, visas gyvenimas. O ko reikia kitiems? Tikras klasikinis lietuvis turbūt turėtų dirbti žemę, labiau šiuolaikinis turbūt būtų prekybininkas, vadybininkas, statybininkas ir savarankiškai ko gero neturėtų lysti į jūrą.
Tačiau taip nėra. Tam tikra nedidelė dalis lietuvių vis tik yra jūroje kitais tikslais. Ir būtent ši dalis kaip tik labiausiai nesuprantama dėdei Antanui ir kitiems paprastiems Lietuvos žmonėms. Turbūt dar galima būtų suprasti sportininkus buriuotojus, siekiančius sporto aukštumų – ypač po žavaus Volungevičiūtės olimpinio medalio Pekine. Tačiau ko jūroje ieško visi kiti? Laisvalaikiu, atostogų metu, ištisas dienas, savaites, mėnesius, net metus praleidžiantys jūrose?
Žemdirbiui turbūt atsakyčiau taip: “Žmogui reikia užauginti duoną, kad numalšintų alkį ir vaisiaus, kad jo sultimis užgesintų troškulį, tačiau to negana, kad žmogus būtų laimingas. Jam tarsi oro ar gilaus įkvėpimo reikia platesnio žvilgsnio į pasaulį, plačiau nei savo kiemas. Didžioji dalis žmonių jūrą tiesiog supranta vieninteliu vaizdiniu – saulėtas pliažas su lūžtančiom bangom. Daugelis net nesusimąsto ties paprastu klausimu – o kas gi yra kitoje jūros pusėje? Ir patikėkite tie, kurie išdrįsta sėsti į burlaivį ir būdami su jūra, greta jūros, jūroje ryžtasi ją perplaukti ir pažvelgti, kas gi yra ten, už vandens, pasaulį atranda iš naujo.
Neapsakomas jausmas, kai po ilgo plaukimo, kai į visas puses iki pat horizonto tėra tik begaliniai vandenys, pagaliau pamažu pasimato kraštelis žemės, lėtai vis ryškėjantis, įgaunantis kontūrus, kalnus, miestus, uostus, žmones. Tai tikrai naujas jausmas žemdirbiui. O pabuvus dieną kitą tame kitame krante, vėl imi ilgėtis kelio į dar kitą, naują krantą, imi laukti susitikimų su naujais žmonėmis, galimybės pasidalinti su jais savo gyvenimo skoniu, savo patirta kelione, kiekvieno nedrąsiai vadinama Odisėja...
Saulius Šukaitis
XI etapo įgulos narys
Lengviausia būtų pasakyti, ko ieško patys tie, kurie visada plaukioja jūromis. Žvejai – jūrose gaudo žuvį, krovininių ir keleivinių laivų kapitonai bei įgulos gabena žmones bei krovinius, apsaugos bei gelbėjimo jūrininkai taip pat atlieka aiškią misiją. Tipiškoje lietuviškoje jūros ir jūreivystės sampratoje būtent šie žmonės yra tikrieji jūreiviai, jūra yra jų profesija, pragyvenimo šaltinis, žodžiu, visas gyvenimas. O ko reikia kitiems? Tikras klasikinis lietuvis turbūt turėtų dirbti žemę, labiau šiuolaikinis turbūt būtų prekybininkas, vadybininkas, statybininkas ir savarankiškai ko gero neturėtų lysti į jūrą.
Tačiau taip nėra. Tam tikra nedidelė dalis lietuvių vis tik yra jūroje kitais tikslais. Ir būtent ši dalis kaip tik labiausiai nesuprantama dėdei Antanui ir kitiems paprastiems Lietuvos žmonėms. Turbūt dar galima būtų suprasti sportininkus buriuotojus, siekiančius sporto aukštumų – ypač po žavaus Volungevičiūtės olimpinio medalio Pekine. Tačiau ko jūroje ieško visi kiti? Laisvalaikiu, atostogų metu, ištisas dienas, savaites, mėnesius, net metus praleidžiantys jūrose?
Žemdirbiui turbūt atsakyčiau taip: “Žmogui reikia užauginti duoną, kad numalšintų alkį ir vaisiaus, kad jo sultimis užgesintų troškulį, tačiau to negana, kad žmogus būtų laimingas. Jam tarsi oro ar gilaus įkvėpimo reikia platesnio žvilgsnio į pasaulį, plačiau nei savo kiemas. Didžioji dalis žmonių jūrą tiesiog supranta vieninteliu vaizdiniu – saulėtas pliažas su lūžtančiom bangom. Daugelis net nesusimąsto ties paprastu klausimu – o kas gi yra kitoje jūros pusėje? Ir patikėkite tie, kurie išdrįsta sėsti į burlaivį ir būdami su jūra, greta jūros, jūroje ryžtasi ją perplaukti ir pažvelgti, kas gi yra ten, už vandens, pasaulį atranda iš naujo.
Neapsakomas jausmas, kai po ilgo plaukimo, kai į visas puses iki pat horizonto tėra tik begaliniai vandenys, pagaliau pamažu pasimato kraštelis žemės, lėtai vis ryškėjantis, įgaunantis kontūrus, kalnus, miestus, uostus, žmones. Tai tikrai naujas jausmas žemdirbiui. O pabuvus dieną kitą tame kitame krante, vėl imi ilgėtis kelio į dar kitą, naują krantą, imi laukti susitikimų su naujais žmonėmis, galimybės pasidalinti su jais savo gyvenimo skoniu, savo patirta kelione, kiekvieno nedrąsiai vadinama Odisėja...
Saulius Šukaitis
XI etapo įgulos narys
