|
|
|
|||
Tiesa, šį kartą paskaita buvo ne apie laivus ar navigaciją, bet labai žemiška – teorinės žinios apie gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo operacijų procesą. Žinoma, didžiausias netikėtumas ir nerimas buvo praktinė paskaitos dalis, t.y. gelbėjimo operacijos pratybos specialiai tam skirtame baseine su gelebėjimosi plaustu ir lynu sraigtasparnio gelbėjimo atvejui.
Klausiate, o kodėl reikia ir įdomu su visa buriuotojiška apranga, kuri susideda iš... skaičiuojame „iš apačios“: trumpikės, pusiau sintetinės itin plonos aptemtos kelnės ir markinėliai ilgomis rankovėmis, šiltas, bet plonas kombinezonas ir striukė, šturmuotės kelnės ir striukė, kepurė, pirštinės, ilgaauliai batai panašūs į botus ir gelbėjimosi liemenė. Sąrašas, kaip matome, ilgokas. Ir jis, velnias, turi tokią nedidelę, bet svarbią ir įkyrią savybę, kaupti, ne, nekaupti, bet nepraleisti vandens.
Su šia apranga buriuotojas ilgą laiką gali išbūti sausas ant laivo denio, tačiau jei panyra į vandenį, per tarpelius po truputį pribėga vanduo ir tampi tokiu teletabiškai nerangiu vandens gyvūnu. Gerai, kad į dugną bent netraukia. Juokas juokais, bet tam teletabiškam gyvūnui įlipti į gelbėjimosi plaustą yra sunku. Labai sunku net tvirtai sudėtiems buriuotojams. Netikėtai trūksta oro. Dar netikėčiau šalta. Nes mokyklos mokymo bazėje, stengiantis priartinti gelbėjimo operacijos pratybų aplinką natūralioms sąlygoms, baseinas prileistas vos kelių lapsnių šilumos (ar šalčio) vandens. Be to, tas baseinas yra gilus. Toks gilus, kad įšokus į baseiną iš kelių metrų aukščio lieptelio, dugno nesieki, nors tai daryti galvoji, būtų lengva, kai esi sunkus. Ir akys didelės. Tas sunkumas ir akių dydis teisiogiai prisideda prie to, kad labai norisi nebūti vandenyje. Kas lieka? Lipti į plaustą. Valerijus rekomenduoja tai padaryti mažiausiai penkis kartus. Kiekvienam. Tiesa, dar yra leidžiama srovė. Irgi, kad labiau į natūralias sąlygas būtų panašu. Žodžiu, veikti yra ką. Kuomet įlipi į gelbėjimosi plaustą supranti, koks jis nedidelis, netalpus. Įlipusieji padeda esantiems vandenyje. Visi sulipo. Pasigirsta komanda: „Marš atgal į vandenį. Kas šįkart lipa pirmas“? Ir taip dešimt kartų.
Pradžioje uždaviau klausimą. Taigi, atsakau: ne tik įdomu, bet ir būtina pažinti tą jausmą, kai sunkiai valdai, rodos, kelis kartus pasunkėjusias rankas ir kojas, esi praradęs dalį regėjimo lauko dėl nuolat užsismaukiančios gelbėjimo liemėnės aukščiau nei būtina ant galvos ir pajusti kitus atsiradusius nepatogumus, kurių nepatirsi ne tik kiekvieną dieną, bet galbūt ir metų metus.
Duok, Dieve, kad nereikėtų gelbėjimo operacijos pratybų praktikos sulyginti su tikrais įvykiais. Nors jei ir teks, bus ramiau, nes žinosim, ką reikia daryti ir ko ne. Pakartosime dar kartą. Jei vis tik pavyko, tavęs nenuplovė banga ir įlipai į gelbėjimosi plaustą, toliau reikia daryti štai ką. Padėti kitam įlipti į plaustą, taupyti šilumą, atsisegti rankogalius ir leisti ištekėti vandeniui, išleisti vandenį iš batų, išsemti vandenį iš plausto vidaus, kviestis pagalbos radijo ir šviesos signalais. Svarbu turėti galvos apdangalą. Jei tinka, dar svarbiau yra pajuokauti. Ir atminti, ko negalima daryti: panikuoti, netaupyti judesiams skirtų jėgų bei suprasti, kad estremaliose situacijose šaltas protas yra pirma sėkmės sąlyga.
Pabaigai. Tokias pratybas verta, netgi privalu atlikti kiekvienam bent kiek daugiau buriuojančiam ar ketinančiam buriuoti entuziastui. Kad ramiau būtų.
Aidas Pivoriūnas
XI etapo įgulos narys
