|
|
|
|||
- Lietuvių Pietų Afrikos Respublikoje nedaug, o Jūs surengėte tokį šaunų tūkstantmečio šventės šauklių sutikimą. Ar tikrai toks svarbus Jums buvo Odisėjos apsilankymas Keiptaune?
- Būtent todėl, kad mūsų čia nedaug Lietuvos pasiuntinių atvykimas mums toks reikšmingas. Galima sakyti, kad jaučiamės Tėvynės užmiršti, nedažnai iš jos sulaukiame dėmesio ženklų, o šis Lietuvos jachtos atplaukimas į mūsų uostą su Lietuvos Prezidento vėliava, jo laišku mums, su kvietimu kartu švęsti didįjį Lietuvos Jubiliejų labai sujaudino, atnešė į širdį tiek šilumos. PAR gyvena gausus žydų išeivių iš Lietuvos – litvakų būrys. Jiems buvo labai malonu sulaukti ir Lietuvos žydų bendruomenės jiems adresuoto laiško.
- Buriuotojai atplukdė Jums garbingų laiškų, gražių filmų apie Lietuvą ir žinoma daug žmogiško bendravimo šilumos – tai vis ženklai, kad Jūs mums svarbūs.
- Žinot, kai žiūrėjom tą nuostabų filmą su tokiais artimais mylimos Lietuvos vaizdais, šiurpuliukai ėjo per kūną ir širdį suspaudė. Visada žinojau, kad Lietuva man mieliausia ir kad užsienyje negyvensiu visą gyvenimą, bet tas noras grįžti taip sustiprėjo.
- O kokie Jūsų ryšiai su gimtine dabar, kaip Jūs atsidūrėte tolimame Keiptaune ?
- Į Keiptauną buvome paskirti dirbti iš Airijos, kur emigravome prieš kiek metų. Į Lietuvą vis parvažiuojam pas tėvus, draugus, gimines, kurių labai pasiilgstam. O mūsų tėvams mūsų vaikai – vieninteliai anūkai ir jie jų labai laukia. Paskutinį kartą namie buvome prieš pusantrų metų. Po “Tūkstantmečio odisėjos” apsilankymo mes ir kiti čionykščiai lietuviai pradėjome kalbėti, kad kitąmet Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimui reikia važiuoti į Lietuvą. Nors čia gyvenantys lietuviai bendrauja tarpusavyje, bet “Ambersail” apsilankymas mus dar labiau suartino – dabar derinam laiką, kurį savaitgalį visiems susirinkti į cepelinų balių. O per tas keletą dienų, kurias jachtos buriuotojai buvo Keiptaune, mes su jais tikrai susidraugavome ir dabar sekam, kaip jiems sekasi kelionė link kitos lietuvių bendruomenės Australijoje.
- Būtent todėl, kad mūsų čia nedaug Lietuvos pasiuntinių atvykimas mums toks reikšmingas. Galima sakyti, kad jaučiamės Tėvynės užmiršti, nedažnai iš jos sulaukiame dėmesio ženklų, o šis Lietuvos jachtos atplaukimas į mūsų uostą su Lietuvos Prezidento vėliava, jo laišku mums, su kvietimu kartu švęsti didįjį Lietuvos Jubiliejų labai sujaudino, atnešė į širdį tiek šilumos. PAR gyvena gausus žydų išeivių iš Lietuvos – litvakų būrys. Jiems buvo labai malonu sulaukti ir Lietuvos žydų bendruomenės jiems adresuoto laiško.
- Buriuotojai atplukdė Jums garbingų laiškų, gražių filmų apie Lietuvą ir žinoma daug žmogiško bendravimo šilumos – tai vis ženklai, kad Jūs mums svarbūs.
- Žinot, kai žiūrėjom tą nuostabų filmą su tokiais artimais mylimos Lietuvos vaizdais, šiurpuliukai ėjo per kūną ir širdį suspaudė. Visada žinojau, kad Lietuva man mieliausia ir kad užsienyje negyvensiu visą gyvenimą, bet tas noras grįžti taip sustiprėjo.
- O kokie Jūsų ryšiai su gimtine dabar, kaip Jūs atsidūrėte tolimame Keiptaune ?
- Į Keiptauną buvome paskirti dirbti iš Airijos, kur emigravome prieš kiek metų. Į Lietuvą vis parvažiuojam pas tėvus, draugus, gimines, kurių labai pasiilgstam. O mūsų tėvams mūsų vaikai – vieninteliai anūkai ir jie jų labai laukia. Paskutinį kartą namie buvome prieš pusantrų metų. Po “Tūkstantmečio odisėjos” apsilankymo mes ir kiti čionykščiai lietuviai pradėjome kalbėti, kad kitąmet Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimui reikia važiuoti į Lietuvą. Nors čia gyvenantys lietuviai bendrauja tarpusavyje, bet “Ambersail” apsilankymas mus dar labiau suartino – dabar derinam laiką, kurį savaitgalį visiems susirinkti į cepelinų balių. O per tas keletą dienų, kurias jachtos buriuotojai buvo Keiptaune, mes su jais tikrai susidraugavome ir dabar sekam, kaip jiems sekasi kelionė link kitos lietuvių bendruomenės Australijoje.
- O kiek lietuvybės šioje Afrikos šalyje kitu metu, kai lietuvių keliautojai aplink pasaulį neužklysta į Jūsų uostą ?
- Jos stengiamės susikurti patys. Dabar mano didžiausia svajonė atvežti į Keiptauną lietuvišką spektaklį. Teatrą labai mėgstu gal todėl, kad mano tėtis aktorius Sigitas Račkys. O čia labai noriu atsikviesti spektaklį “Nusišypsok mums, Viešpatie”. Jis, manau, ypatingai jaudinantis būtų gausiai litvakų bendruomenei.
- Ar galiu sakyti: “Iki pasimatymo Lietuvoje kitąmet liepą, kai švęsime Lietuvos vardo tūkstantmetį ir “Tūkstantmečio odisėjos” sugrįžimą į Klaipėdos uostą” ?
- Manau, kad taip. Iki pasimatymo!
