|
|
|
|||||||
Tie, kas domisi „Ambersail“ plaukimu, tikriausiai jau matė per TV3 rodytą siužetą apie audrą. Tačiau, kad ir kaip stengiausi, manau, nepavyko perteikti audros grožio, jėgos ir didybės. Įgulos namiškių atsiliepimai buvo užjaučiantys... Todėl dabar pabandysiu ją aprašyti žodžiais, gal pavyks.
Beje, filmuodamas taip sušlapau visus tris drabužių sluoksnius, jog galvojau, kad iki kelionės pabaigos tikrai neišdžiūsiu. Bet pagarba buriuotojų rūbų kūrėjams: visi rūbai po kelių parų buvo sausutėliai be ypatingų džiovinimo pastangų. Pirmi du sluoksniai išdžiūvo ant kūno, o „šturmuotę“ prapūtė ir išdžiovino vėjas. Tik botuose kojos dar maišeliuose, bet šiandien pasirodžiusi saulė ir iš jų ištrauks vandenį, palikdama baltuoti storą druskos sluoksnį, kuris vakarop, sudrėkus orui, visą drėgmę traukia į save ir įmirkusios rūbų vietos tampa lipnios nuo sūrymo.
Bet grįžkim prie audros. Praplaukus Šv. Pauliaus salą ir įveikus pusę maršruto, jachta pakliuvo į besiformuojančio ciklono centrą. Už mūsų dar migloje tolo sala, o priekyje ir šonuose kaupėsi audros debesys, kurie netrukus nušvietė vakarėjantį dangų žaibais. Artėjant audrai apima tokie keisti dvilypiai jausmai: nerimo – ar pavyks viską susitvarkyti, ir troškimo - kokia Ji bus šį kartą, nes Jos juk tiek laukei ir geidei.
Vėjas laikėsi apie 20 mazgų ir buvo mums palankus, todėl burių nutarėm dar nerifuoti ir palaukti. Temstant iš debesų išlindo mėnulio pilnatis, sužibo kelios žvaigždės ir pro horizontą slenkantys juodi debesys, laikas nuo laiko perskrodžiami žaibų, atrodė dar pemėkliškiau. Vaizdas nepakartojamas: jachta šniokšdama skrodžia mėnulio tako nušviestas bangų keteras. Baigiantis kapitoniškai vachtai (prieš vidurnaktį) mažinam burių plotą: rifuojam grotą, ir keičiam stakselį. Ir netrukus iš tikrųjų pūsteli. Vėjo greitis pašoka 10 mazgų per 10 minutę, o per pusvalandį pasiekia ir visus 40 mazgų. Naktinę vachtą iš manęs perima Algis ir vairo niekam neatiduoda 6 valandas! Antrą valandą nakties vėjui sustiprėjus iki 50 mazgų (ko, beje, prognozė nežadėjo) nuleidžiam stakselį ir imam 3 groto rifą. Vėjas jau kaukia ir sunku susikalbėti. Ant bako (priekyje) dirbančių komandas turi pakartoti vidury esantis įgulos narys. Prapliumpa liūtis ir vandens lašai nešami horizontaliai, skaudžiai kerta į veidą. Audra pradeda rodyti savo charakterį. Plačiau aprašysime savo naktinius potyrius kitame rašinyje, o aš galiu pasakyti, kad tą naktį, kaip, manau, ir dauguma įgulos narių, nemiegojau, klausydamas įvairiausių, nepakartojamų garsų: kaip audra kalbėjosi su laivu, kaip Ji kaukė ir draskėsi, o jis vaitojo ir girgždėjo.
Išaušo rytas ir mes vėl perėmėm vachtą, žinodami, kad naktį prietaisai užfiksavo 63 mazgų vėjo greitį. Bangos buvo įspūdingos 7 - 8 metrų aukščio (kai kurie įgulos nariai mano, kad ir 12 metrų bangų pasitaikydavo) - tikri linksmieji kalneliai! Vėjas nesilpo, mūsų kursas buvo palankus glisavimui (slydimui nuo bangos), ką mes su malonumu ir darėme. Aišku, visus rekordus sumušė kapitonas Tauras, pasiekęs 30 mazgų greitį. Tačiau tai, kas buvo aplink mus, yra sunkiai apsakoma: vandenynas putojo, bangų keteros lūžo, tolumoje plaukė banginių banda (man neleido žiūrėti, nes vairavau). Jachta kyla į bangą ir atsistoja tarsi arklys piestu, ir nieko nematai, kas tavęs laukia priekyje, kai staiga ji stabteli, tarsi norėdama įkvėpti prieš nusileidimą ir tau atsiveria bangos, kaip kalnų masyvai, baltom viršūnėm priešais. O jachta jau lekia žemyn, įgydama vis didesnį greitį, ir purslai tyška į visas puses, kol atsirėmusi į kitą bangą su nosim per save permeta kelias tonas vandens - ir vėl pirmyn! Jausmas nepakartojamas, kur dar taip paskraidysi su jachta, jei ne vandenyne audros metu.
Beje, filmuodamas taip sušlapau visus tris drabužių sluoksnius, jog galvojau, kad iki kelionės pabaigos tikrai neišdžiūsiu. Bet pagarba buriuotojų rūbų kūrėjams: visi rūbai po kelių parų buvo sausutėliai be ypatingų džiovinimo pastangų. Pirmi du sluoksniai išdžiūvo ant kūno, o „šturmuotę“ prapūtė ir išdžiovino vėjas. Tik botuose kojos dar maišeliuose, bet šiandien pasirodžiusi saulė ir iš jų ištrauks vandenį, palikdama baltuoti storą druskos sluoksnį, kuris vakarop, sudrėkus orui, visą drėgmę traukia į save ir įmirkusios rūbų vietos tampa lipnios nuo sūrymo.
Bet grįžkim prie audros. Praplaukus Šv. Pauliaus salą ir įveikus pusę maršruto, jachta pakliuvo į besiformuojančio ciklono centrą. Už mūsų dar migloje tolo sala, o priekyje ir šonuose kaupėsi audros debesys, kurie netrukus nušvietė vakarėjantį dangų žaibais. Artėjant audrai apima tokie keisti dvilypiai jausmai: nerimo – ar pavyks viską susitvarkyti, ir troškimo - kokia Ji bus šį kartą, nes Jos juk tiek laukei ir geidei.
Vėjas laikėsi apie 20 mazgų ir buvo mums palankus, todėl burių nutarėm dar nerifuoti ir palaukti. Temstant iš debesų išlindo mėnulio pilnatis, sužibo kelios žvaigždės ir pro horizontą slenkantys juodi debesys, laikas nuo laiko perskrodžiami žaibų, atrodė dar pemėkliškiau. Vaizdas nepakartojamas: jachta šniokšdama skrodžia mėnulio tako nušviestas bangų keteras. Baigiantis kapitoniškai vachtai (prieš vidurnaktį) mažinam burių plotą: rifuojam grotą, ir keičiam stakselį. Ir netrukus iš tikrųjų pūsteli. Vėjo greitis pašoka 10 mazgų per 10 minutę, o per pusvalandį pasiekia ir visus 40 mazgų. Naktinę vachtą iš manęs perima Algis ir vairo niekam neatiduoda 6 valandas! Antrą valandą nakties vėjui sustiprėjus iki 50 mazgų (ko, beje, prognozė nežadėjo) nuleidžiam stakselį ir imam 3 groto rifą. Vėjas jau kaukia ir sunku susikalbėti. Ant bako (priekyje) dirbančių komandas turi pakartoti vidury esantis įgulos narys. Prapliumpa liūtis ir vandens lašai nešami horizontaliai, skaudžiai kerta į veidą. Audra pradeda rodyti savo charakterį. Plačiau aprašysime savo naktinius potyrius kitame rašinyje, o aš galiu pasakyti, kad tą naktį, kaip, manau, ir dauguma įgulos narių, nemiegojau, klausydamas įvairiausių, nepakartojamų garsų: kaip audra kalbėjosi su laivu, kaip Ji kaukė ir draskėsi, o jis vaitojo ir girgždėjo.
Išaušo rytas ir mes vėl perėmėm vachtą, žinodami, kad naktį prietaisai užfiksavo 63 mazgų vėjo greitį. Bangos buvo įspūdingos 7 - 8 metrų aukščio (kai kurie įgulos nariai mano, kad ir 12 metrų bangų pasitaikydavo) - tikri linksmieji kalneliai! Vėjas nesilpo, mūsų kursas buvo palankus glisavimui (slydimui nuo bangos), ką mes su malonumu ir darėme. Aišku, visus rekordus sumušė kapitonas Tauras, pasiekęs 30 mazgų greitį. Tačiau tai, kas buvo aplink mus, yra sunkiai apsakoma: vandenynas putojo, bangų keteros lūžo, tolumoje plaukė banginių banda (man neleido žiūrėti, nes vairavau). Jachta kyla į bangą ir atsistoja tarsi arklys piestu, ir nieko nematai, kas tavęs laukia priekyje, kai staiga ji stabteli, tarsi norėdama įkvėpti prieš nusileidimą ir tau atsiveria bangos, kaip kalnų masyvai, baltom viršūnėm priešais. O jachta jau lekia žemyn, įgydama vis didesnį greitį, ir purslai tyška į visas puses, kol atsirėmusi į kitą bangą su nosim per save permeta kelias tonas vandens - ir vėl pirmyn! Jausmas nepakartojamas, kur dar taip paskraidysi su jachta, jei ne vandenyne audros metu.
Buriavimas prasidėjo! Aš Jos jau pasiilgau, aš laukiu kitos audros...
Paulius Egidijus Kovas
III įgulos narys
